Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Baltijos šalių istorija

Pirmi Fokoliarų judėjimo ryšiai su Lietuva užsimezgė septintame dešimtmetyje.

1967 m. lankydamasi Čekijoje viena vilniečių medikų šeima susitiko su čekų pora, gyvenančia fokoliarų judėjimo dvasingumu. Lietuvių šeimą stipriai paveikė naujųjų bičiulių gyvenimo liudijimas; jie suprato, kad šis dvasingumas Dievo duotas būtent šiems laikams ir puikiai tinka žmonėms, priverstiems gyventi už „geležinės uždangos“. Grįžę į Vilnių jie stengėsi palaikyti užsimezgusius ryšius ir skleisti judėjimo gyvenimo stilių tarp bičiulių bei bendraminčių, kiek tik buvo įmanoma ano meto aplinkybėmis.

Netrukus visa šeima buvo pakviesta į Rytų Vokietiją. Ši šalis, kurioje judėjimas gyvavo jau nuo 1961 m., buvo tapusi sklaidos visoje Rytų Europoje centru. Prisidengę turizmu, Fokoliarų judėjimo nariai iš Rytų Vokietijos ir kitų vadinamųjų socialistinių šalių ėmė reguliariai lankytis Lietuvoje.

Nuo 1985 m. ryšiai nusistovėjo ir tapo reguliarūs, vis daugiau žmonių domėjosi judėjimo dvasia. Tai buvo ne tik katalikų šeimos ar pavieniai asmenys, bet ir kunigai, vienuoliai, pogrindžio veikėjai. Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę, 1990 m. Marcinkonių kaime (Varėnos r.) pirmame didesniame kelių dienų susitikime, vadinamajame Marijapolyje[link attivo], dalyvavo apie 80 suaugusių ir jaunuolių. Lietuvių prašoma judėjimo steigėja ir prezidentė Chiara Lubich 1991 m. atidarė pirmąjį centrą Vilniuje, ir jame apsigyveno dvi fokoliarės iš Rytų Vokietijos. Po metų, atvykus dar dviem fokoliarams, įsteigtas vyrų centras. Judėjimą Lietuvoje pirmas palaimino kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Šiuo metu Vilniuje veikia du moterų ir vienas vyrų centras. Jie koordinuoja judėjimo veiklą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Įvairiu laipsniu į judėjimą yra įsitraukę apie 700–800 žmonių.

1993 m. Jonui Pauliui II lankantis Baltijos valstybėse, grupė judėjimo narių buvo nuvykusi į pagrindinę Latvijos šventovę Agluonoje, kur popiežius aukojo šv. Mišias. Šia proga užsimezgė draugystė su keletu latvių šeimų, ir šios vėliau pakvietė pasisvečiuoti Rygoje. Nuo tada Rygoje vyksta reguliarūs bendruomenės susitikimai; judėjimo bičiuliai latviai, atvykę į Lietuvą, dalyvauja visuose svarbiausiuose įvykiuose.

Estijoje pirmais judėjimo bičiuliais tapo baptistų šeima, visada savo namuose svetingai priimdavusi iš Vilniaus atvykstančius fokoliarus. Šiuo metu nedidelėje estų bendruomenėje atstovaujamos įvairios krikščionių konfesijos, vienijamos Krikšto ir gyvenimo pagal Evangeliją.