Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Vienybės nuotykis

Atvirumas dialogams

Dialogas yra raktinis žodis, kuris per 70 Fokoliarų judėjimo gyvavimo metų visada buvo svarbiausias; šis žodis buvo reikšmingas tiesiant tiltus tarp skirtingiausių religinių judėjimų ir bažnyčioje veikiančių bendruomenių, tarp įvairių krikščioniškų bažnyčių, tarp skirtingų religijų išpažinėjų, bendraujant su įvairių kultūrų žmonėmis, taip pat su žmonėmis, kurie nepriskiria savęs jokiai religijai.

Prie Fokoliarų Judėjimo prisijungusiems žmonėms dialogas yra savaime suprantamas dalykas. Net ir trumpas žvilgsnis į Judėjimo vystymosi etapus rodo, kad Judėjimas negimė prie stalo posėdžiaujant, bet dėl to, kad buvo Šventosios Dvasios įkvėptas, prasidėjęs nuo ypatingos charizmos, padovanotos jaunai Trento merginai. Ir, kaip rodo daugybė aplinkybių, nuo pat pirmųjų Fokoliarų Judėjimo metų Chiara Lubich ir jos bendražygės buvo ypač atviros priimti kitą, kas jis bebūtų. O šis atvirumas kitam, jo skirtingumui jau ir yra pirmasis žingsnis į dialogą.

Toliau žvelgiant į judėjimo plitimą pasaulyje, yra akivaizdu, kad vienybės dvasia taip sparčiai augo ne tiek dėl vienas kitam pasakytų, dėl garsiai per mikrofoną ar radiją skelbtų žodžių, o pirmiausiai dėl konkrečios meilės, ypatingo meilės meno. Šį meną, kurį galima apibūdinti kaip „tapti viena“ – tai naujadaras, paimtas iš šv. Pauliaus „visiems tapau viskuo“ – pirmiausiai ėmė praktikuoti pati Chiara. Tai ji visada laikė vieninteliu ir unikaliu „metodu“ skleisti Evangeliją.

Stebint Judėjimo plitimą, galima įžvelgti tai, jog minėtas meilės metodas buvo veiksmingas ir skirtingu būdu prakalbo skirtingiausių socialinių sluoksnių žmonėms, atvėrė jų širdis. Tai pirmiausia dėl to, kad Judėjimo žmonės buvo nuolat atviri ir jautrūs kasdieniams įvairiausių žmonių poreikiams, pasirengę kalbėtis su visais, visur ir visais laikais.

Reikia pabrėžti, kad Fokoliarų dialogas turi būti pirmiausiai suprantamas ne kasdieniškąja, bet evangeline, stipriausia prasme. Evangelinis dialogo dėmuo reiškia, kad siekiant pasiekti bet kokį kompromisą su kitu, neatsisakoma savo paties tapatybės, bet, atvirkščiai, turėdami tvirtą savą tapatybę, gali išdrįsti su atvira širdimi prisiartinti prie kito, kuris yra „kitoks“.

Tik keliems mėnesiams praėjus po rugsėjo 11-osios bokštų dvynių griuvimo JAV, 2002 m. sausio 24 d., Popiežius tarpreliginiam dialogui į Asyžių sukvietė aukščiausius pasaulio religijų vadovus. Chiara Lubich drauge su Šventojo Egidijaus bendruomenės įkūrėju Andrea Riccardi buvo pakviesti kalbėti katalikų Bažnyčios vardu. Tada Chiara pabrėžė, kad katalikų Bažnyčia yra visiškai atvira dialogui. Ta proga ji pristatė keturis Fokoliarų Judėjimo dialogus: dialogą katalikų Bažnyčios viduje, ekumeninį dialogą, dialogą su kitų religijų tikinčiaisiais, dialogą su neišpažįstančiais jokios religijos žmonėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar popiežius Paulius VI-asis, savo enciklikoje „Ecclesiam suam“ II Vatikano Susirinkimo metu, nurodė Bažnyčiai būtent šiuos keturis dialogo kelius.

1991 metais Chiara parašė: „Jėzus laiko savo sąjungininkais ir draugais visus tuos žmones, kurie kovoja prieš blogį ir dirba, dažnai to nesuvokdami, kad žemėje įsikurtų Dievo Karalystė. Jėzus iš mūsų nori meilės, gebančios tapti dialogu, t.y. meilės, kuri toli gražu neužsidaro išdidžiai savyje, bet yra atvira visiems ir bendradarbiauja su visais geros valios žmonėmis, su visais, kurie siekia taikos ir vienybės pasaulyje. Tad pasistenkime atkreipti savo akis į artimus, kuriuos sutinkame, žavėkimės jų atliktais gerais darbais, nepriklausomai nuo jų įsitikinimų, jauskimės solidarūs su jais ir padrąsinkime vieni kitus teisingumo ir meilės kelyje“.