„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| Religijų dealogas: pradėkime nuo žmogaus, ne nuo jo tikėjimo |
|
Fokoliarų judėjimo prezidentės Marijos Voce pareiškimas, paskelbtas sausio 17 d. Po žudynių Paryžiuje, Nigerijoje ir Pakistane mes keliame klausimą, ar būtinas dialogas tarp skirtingų religijų ir kultūrų žmonių. Leisiu sau pakeisti klausimą: ar įmanoma gyventi be dialogo jau tokiame globalizuotame pasaulyje? Planetoje, kur prie didėjančių srautų savanoriškai darbo ieškančių migrantų prisideda ištisos tautos, priverstos bėgti nuo persekiojimų įvairiuose pasaulio kampeliuose. Su šaknimis išrauti iš savo pasaulio ir savo ateities, jie priversti sugyventi su kitų kultūrų, tautų, religijų ir pasaulėžiūrų žmonėmis. Vakarų šalims iškilęs klausimas: kaip sekasi gyventi su šiais žmonėmis? Atsakymas aiškus: arba vyksta dialogas, arba – tarpusavio kova. Bet kova veda į destrukciją tiek vietinių gyventojų, tiek ir migrantų. Tuo tarpu atsivėrimas ir dialogas kuria gyvenimą ir veda į gyvenimą, nes dialogas tarp skirtingus tikėjimus išpažįstančių žmonių visada kreipia kurti kartu kažką vertingo visuomenės, kurioje gyvename, ir visos žmonijos labui, kadangi kiekvienas veiksmas pagrįstas faktu, jog pripažįstame vienas kitą broliais. Savo kelionių metu turėjau galimybę stebėti dramatiškas aplinkybes Vidurio Rytuose, Azijoje ir Afrikoje. Drąsų įsipareigojimą kurti dialogą ten įgyvendina vaikai mokyklose, šeimos su savo kaimynais, daugybė žmonių savo darbo aplinkose. Pats veiksmingiausias dialogas – kylantis iš gyvenimo, iš pasidalinimo kasdiene egzistencija. Paprastai jis nepradedamas nuo idėjų sugretinimo, nes būtina pradėti nuo kito asmens pažinimo – o ne nuo jo religijos – kad galėtum atrasti brolišką ryšį, kuris sieja visas žmogiškas būtybes. Remiantis šiuo pagrindu įmanomas ir kito žmogaus tikėjimo supratimas, kad galėtume jį gerbti ir dialogas taptų konstruktyvus. Tai kur kas daugiau nei vien apsiribojimas nekonfliktišku sugyvenimu, užkertančiu kelią kurti bendrą ateitį. Tik šiuo dialogu įsitikinama, kad kiekvienas žmogus turi ką duoti kitam ir pamatoma, jog skirtingumas neprivalo vesti į opoziciją, bet gali tapti paskata praturtinti vienam kitą. Ir tikrai praturtina, nes Dievas yra dosnus ir apdovanoja kiekvieną, nepriklausomai nuo jo religijos. Tai supratę, visi tampame turtingesni ir laisvesni bendraudami tarpusavyje. Šiame procese reikia atkreipti dėmesį į tą šviesą, kurią skleidžia popiežius Pranciškus savo žodžiu, elgesiu, pabrėždamas kito priėmimą, užjautimą, pilnutinį jo argumentų išklausymą. Popiežius dažnai kalba apie draugiškumą, kviečia bendrauti vienam su kitu kaip broliai ir draugai, kaip asmenys, gebantys suprasti ir įvertinti gėrį, atrandamą vieni kituose. Ne mažiau vertingas yra popiežiaus raginimas nenuvertinti savo krikščioniško identiteto, taip pasiruošime dialogui, juk gerai žinome, kad vesti dialogą galime tik giliai ir autentiškai būdami krikščionys. Mūsų dialogas turi prasidėti nuo suvokimo, jog kiekvienas susitikimas yra galimybė dovanoti kitiems mūsų krikščioniškas vertybes, neprimetant jų, bet delikačiai ir suvokiant, kad turime lobių, kuriais ir kiti turi teisę naudotis. Daug kartų stebėjau, kad dialogo metu išryškėja bendros temos, kurioms atrandami bendri sprendimai ir imamasi bendrų iniciatyvų. Esminis vaidmuo čia atitenka dvasiai, kuria problemos sprendžiamos. Jei ši dvasia yra stiprinama tam tikro dvasingumo – tai yra iš tam tikro dvasingumo kylančio gyvenimo supratimo – ji ne tik duoda galimybę įvertinti gėrį, glūdintį kitame, atrasti Dievo dovanas, esančias kitose religinėse tradicijose, padaryti jas matomas, bet ir paskatinti jų pažangą. Taigi krikščionis ar musulmonas yra geresni, kai eina dialogo keliu ir atranda, kad kartu yra daroma pažanga ir ta pažanga kreipia prie bendrų darbų, pradedant nuo taikos, dėl visos žmonijos gėrio. |