Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Chiara Lubih. Gyvenimo dialogas.

Chiara Lubich (1920–2008), Fokoliarų judėjimo steigėja, yra viena iš tų išskirtinių asmenybių, kurios atsiranda kiekviename Bažnyčios gyvenimo tarpsnyje. Jie atsiranda dažnai visiškai nelauktai, tačiau tampa reikšmingais Bažnyčios gyvenimo atnaujintojais. Chiaros Lubich charizma, jos bendradarbių įžvalgos išsiplėtojo pačiomis įvairiausiomis kryptimis, tačiau artėjant Maldų už krikščionių vienybę savaitei dera įsiklausyti į jos mintis apie ekumenizmą, kuris beveik nuo pat pradžių tapo Fokoliarų judėjimo dvasingumo komponentu.

1997 metais Lubich apie Gyvenimo dialogą kalbėjo Grace (Graz) vykusioje Antrojoje Europos ekumeninėje asamblėjoje, dalyvaujant visų krikščioniškųjų konfesijų lyderiams ir atstovamas. Skaitytojų dėmesiui siūlome jos mintis, išsakytas Vokietijoje (Augsburge) 1998 m. ekumeninių pamaldų metu. Autorės įžvalgos kaip niekad aktualios ir šiandien.

Manęs paprašė išdėstyti savo mintis apie dialogą, kuris taip rūpi mums visiems: apie ekumeninį dialogą.

Kokia yra dabartinė mūsų Bažnyčių situacija, trečiojo tūkstantmečio išvakarėse?

Kaskart, kai mes, krikščionys, žvelgiame į savo 2000 metų istoriją, ypač į antrąjį tūkstantmetį, vis iš naujo su skausmu širdyje konstatuojame, jog neretai ji buvo ištisa savitarpio nesupratimo, kivirčų ir kovų grandinė. Be abejo, dėl to kaltos aplinkybės: istorinės, kultūrinės, politinės, geografinės, socialinės...; tačiau ir sumažėjęs, tipiškas krikščionis vienijantis elementas – meilė. Būtent taip.

Mėgindami šiandien įveikti tokį didelį blogį, privalome turėti prieš akis bendrą mūsų tikėjimo principą: Dievą. Jis, kadangi yra Meilė, ir mus kviečia mylėti. Juk neįmanoma mylėti kitų, jei nesijaučiame patys stipriai mylimi, jei mes visi, krikščionys, nesame tikri, kad Dievas myli mus.

Man regis, šiais laikais būtent Jis, Dievas Meilė, tam tikru būdu turi iš naujo sugrįžti ir apsireikšti ne vien mums, pavieniams krikščionims, bet ir Bažnyčioms, kurias sudarome. O Jis myli Bažnyčias tiek, kiek jos savo elgesiu atitiko joms skirtąjį Dievo planą; tačiau taip pat – ir čia glūdi Dievo gailestingumo stebuklas – myli jas net ir tada, jeigu jo neatitiko, sukeldamos skilimų, tačiau jeigu dabar ieško būdų atkurti visišką bendrystę su kitomis Bažnyčiomis.

Šis paguodžiantis įsitikinimas sklinda iš vieno Jono Pauliaus II teksto, kupino pasitikėjimo Tuo, kuris sugeba iš blogio ištraukti gėrį. Į klausimą: „Kodėl Šventoji Dvasia leido įvykti visiems šiems skilimams?“, neatmesdamas galimybės, kad tai mūsų nuodėmių pasekmė, pridūrė: „Ar negalėtų taip būti, kad dėl skilimų Bažnyčia galėjo ir gali geriau atrasti įvairiopų Kristaus Evangelijos turtų? Galbūt, – tęsia popiežius, – šie turtai nebūtų išryškėję priešingu atveju...“

Turime tikėti, kad Dievas yra Meilė taip pat ir Bažnyčioms.

Bet jeigu Dievas mus myli, mes jokiu būdu negalime likti pasyvūs, matydami tokį dievišką gerumą; būdami tikri sūnūs ir dukros, turime atsiliepti į Jo meilę taip pat, kaip ir Bažnyčia.

Amžių tėkmėje kiekviena Bažnyčia tam tikru būdu suakmenėjo, susidurdama su abejingumo, tarpusavio nesupratimo, jeigu ne tarpusavio neapykantos bangomis.

Todėl kiekvienai iš jų reikalingas meilės papildas. Reikalinga meilė kitoms Bažnyčioms ir tarp Bažnyčių, toji meilė, kuri skatintų kiekvieną būti dovana kitoms. Juk galima numatyti, jog ateities Bažnyčioje tiesa bus viena vienintelė, tačiau išreikšta įvairiai, stebima iš įvairių požiūrio taškų, išpuošta daugybe interpretacijų.

Tačiau tokia tarpusavio meilė, kuri yra tikrai evangeliška, tad vertinga, jei įgyvendinama Jėzaus trokštu mastu: mylėkite vienas kitą, – sakė Jis, – kaip aš jus mylėjau. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (plg. Jn 15, 13). Jis atidavė savo gyvybę už mus per savo kančią ir mirtį: patirdamas agoniją Alyvų sode, nuplaktas, erškėčiais vainikuotas, bet ir toje skausmo viršūnėje, kurią išreiškė riksmu: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (plg. Mt 27, 46).

Teologai ir mistikai teigia, kad šis kentėjimas buvo aukščiausias Jo išbandymas, tamsiausios sutemos.

Atrodo, kad, siekiant visiškos bendrystės meilėje, šiandien reikia įsižiūrėti ir atpažinti save būtent šiame skausmo paribyje.

Ir tai suprantama. Jeigu Jėzus laisvai sutiko išdildyti pasaulio nuodėmę, taigi įveikti susiskaldžiusių žmonių atotrūkį nuo Dievo, o dėl to ir susiskaldymą tarpusavyje, negalėjo šios misijos atlikti kitaip, kaip tik patirdamas savyje to atsiskyrimo bedugnę: Jo, Dievo, nuo Dievo, jausdamasis Tėvo apleistas. Tačiau Jėzus, iš naujo atsiduodamas Tėvui: „Į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46), įveikė tą begalinį skausmą ir tokiu būdu sugrąžino žmones į Tėvo prieglobstį ir tarpusavio meilę, abipusį apsikabinimą.

Tad jeigu šitaip yra, nebus sunku matyti Jame, būtent Jame, apleistajame Jėzuje, šviesiausią žvaigždę, nušviečiančią mūsų ekumeninę kelionę.

Atrodo, kad ekumeninis darbas bus tikrai vaisingas tiek, kiek jam pasišventusieji matys nukryžiuotame ir apleistajame Kristuje, kuris atsiduoda Tėvui, raktą suprasti kiekvieną nevienybę ir atkurti vienybę. Tas, kuris taip elgiasi, randa Jame šviesos ir jėgų nesustoti dėl traumų, skilimo properšoje, bet visada juos peržengti ir atrasti sprendimą, visus įmanomus sprendimus.

Šitokia tarpusavio meilė veda prie vienybės. O įgyvendinta vienybė turi savitą poveikį, kuris yra, taip sakant, stiprioji gyvojo ekumenizmo ypatybė. Kalbu apie Jėzaus buvimą tarp žmonių, bendruomenėje. „Kur du ar trys – pasakė Jėzus – susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Jėzus – tarp kataliko ir evangeliko, kurie myli vienas kitą, tarp anglikonų ir ortodoksų, tarp armėno ir reformato, kurie myli vienas kitą. Kiek ramybės, kiek šviesos gautume jau dabar savo tiesiam ekumeniniam keliui!

Be to, Jėzus tarp mūsų yra dovana, kuri sušvelnina laukimą to laiko, kai visi kartu švęsime Eucharistiją.

Reikalinga ir didelė meilė Šventajai Dvasiai, įasmenintai Meilei. Ji jungia į vienybę Švč. Trejybės Asmenis ir mistinio Kūno narius.

Iš savo patirties žinau, kad, jeigu mes visi taip gyvensime, išvysime puikių vaisių, ypač vieną: kartu gyvendami šiais įvairiais mūsų krikščionybės aspektais netrukus pasijusime esantys jau dabar tam tikru būdu viena krikščioniška tauta, galinti būti visiškos Bažnyčių bendrystės raugu.

Įgyvendinsime dar vieną dialogą greta artimo meilės, teologinio ir maldos dialogo. Tai bus gyvenimo dialogas, Dievo tautos dialogas. Jis labiau nei būtinas ir reikalingas. Istorija moko, kad ekumeninio dialogo sėkmė menkai garantuota, jeigu jame nedalyvauja liaudis.

Šis dialogas leis aiškiau pamatyti ir geriau įvertinti visą didžiulį jau mums, krikščionims, bendrą paveldą, kurį sudaro Krikštas, Šventasis Raštas, pirmieji Susirinkimai, Bažnyčios Tėvų mintys ir t. t.

Tikėkimės išvysti šios tautos susikūrimą, tautos, kuri šen ir ten krikščioniškajame pasaulyje jau pasirodo, tikimės, kad pasirodys taip pat ir čia.

Tad tikrai bus naudinga šią akimirką atnaujinti pasiryžimą gyventi kaip Jėzus nori ir tarp Bažnyčių. Iš tiesų pasauliui nieko taip skubiai nereikia kaip meilės srovės, jei norime tikėtis išvysti meilės civilizaciją, kurios trečiasis tūkstantmetis, regis, laukia iš mūsų.

Dėkoju, ponai kardinolai ir vyskupai, visi broliai ir seserys, už jūsų dėmesingą klausymą. Lai Jėzus bus tarp mūsų jau nuo dabar per mūsų meilę.

Iš italų k. vertė Saulena Žiugždaitė

www.centrochiaralubich.org