|
Priešlėktuvinėje slėptuvėje atsiverčiame atsitiktinį Evangelijos puslapį ir skaitome Jėzaus Testamentą: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje.“
Atrodė, jog šie žodžiai nušvito vienas po kito. Tie „visi“ taps mūsų horizontu. Tas vienybės siekis – mūsų gyvenimo pagrindu. /Trentas, 1944 m. Chiara Lubich/ |
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
Dievo dovanos istorija iš pirmų lūpų Įrankis Meistro rankoseMano gyvenimo ir tikėjimo liudijimas žengia tolygiu žingsniu su Fokoliarų judėjimo vystymusi. Tai galbūt kiek ypatinga patirtis. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Pradžia - Trentas (Š. Italija), 1943 m. Steigėja ir prezidentė - Chiara Lubich (1920–2008) Bendruomenės pašaukimas vienybeiJis įkvepia visą judėjimą. Įvairiais būdais vienija narius, draugus ir prijaučiančiuosius. Jis – humus, kuriame gimsta konkretūs darbai. |
|
Skaityti daugiau...
|
Nuo pat pradžios fokoliarų vienybės charizma išsiskleidė ryškiu bendruomenės pašaukimu vienybei, giliai derančiu su Vatikano II Susirinkimo dvasia. Gimė ir susiformavo bendruomeninis dvasingumas, pasak Jono Pauliaus II, padedantis Bažnyčiai tapti „bendrystės namais ir mokykla“. Bendruomeninis kelias į šventumą yra dvasinis kelias, atviras visiems: jaunuoliams ir paaugliams, pasauliečiams ir dvasininkams. „Šventumas ranka pasiekiamas visiems. Griūva vartai, skyrę pasauliečių visuomenę nuo mistinio gyvenimo, aikštėn iškeliami rūmų turtai, anksčiau buvę prieinami tik nedaugeliui“, – rašė Igino Giordani ( www.flars.net/iginogiordani) po pirmo susitikimo su Chiara Lubich 1948 m. žr. Dvasingumas |
|
|
|
|
|
