Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Chiara Lubich

Dievo dovanos istorija iš pirmų lūpų

Įrankis Meistro rankose

Mano gyvenimo ir tikėjimo liudijimas žengia tolygiu žingsniu su Fokoliarų judėjimo vystymusi. Tai galbūt kiek ypatinga patirtis.

Dievui paėmus už rankos savo kūrinį, kad Bažnyčioje būtų įvykdytas koks nors Jo sumanymas, žmogus nežino, ką turės daryti. Jis – tik įrankis. Taip, manau, galėtų būti įvardytas ir mano atvejis.
Iš šio sumanymo gimęs judėjimas turi Dievo veikimui būdingų bruožų: besąlygišką vienybę su Bažnyčios hierarchija, jokioms žmogiškoms galioms ar išmonei neproporcingą vaisingumą ir plitimą, kryžių, kryžių, kryžių, bet ir vaisių, vaisių, be galo gausių vaisių.
Paprastai Dievo įrankiams būdingas vienas bendras bruožas – mažumas, silpnumas. Paulius sako: „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna […]. Dievas pasirinko […], ko nėra […], – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27–29). Ir kol įrankis juda Dievo rankose, Jis formuoja jį tūkstančiais išradingiausių skausmingų ir džiaugsmingų būdų, padarydamas jį vis tinkamesnį pavestam darbui. Tol, kol jis, įgijęs gilų savęs pažinimą ir šiokią tokią Dievo nuojautą, galės tvirtai pasakyti: „Aš esu niekas, Dievas yra viskas.“
Visam tam prasidėjus Trente, aš neturėjau programos, nieko nežinojau. Veiksmo idėja slypėjo Dieve, planas – danguje. Taip buvo pradžioje. Taip tęsėsi ilgiau negu šešiasdešimt Fokoliarų judėjimo augimo metų.

Pirmosios įžvalgos

Įspėjamasis ženklas. 1939 metai. Aš pakviečiama vykti į katalikių studenčių suvažiavimą Loreto mieste. Loretas taps mano dvasinio gyvenimo pradiniu tašku. Kartu su kitomis lankau kursus. Tačiau kai tik galiu, per pertraukas bėgu į šventovėje esantį Namelį. Neturiu laiko gilintis, ar istoriškas tradicijos pasakojimas, jog šioje aplinkoje gyvenusi Nazareto Šventoji Šeima. Atsiklaupiu prie pajuodusios nuo žibintų sienos. Nepajėgiu ištarti nė žodžio. Mane apgaubia kažkas naujo ir dieviško. Tarsi prispaudžia mane.
Mąstau apie šių trijų asmenų skaistųjį gyvenimą. Taigi čia gyveno Marija. Juozapas čia vaikščiojo nuo šen iki ten. Su jais buvusiam Kūdikėliui Jėzui ši vieta buvo pažįstama daugelį metų. Tarp šių sienų skambėjo Jo vaikiškas balselis… Aš nepajėgiu sulaikyti ašarų. Taip buvo pirmą kartą. Vėliau per kiekvieną pertrauką bėgu vis ten pat. Nepajėgiu atsispirti traukiama šio skaisčiųjų asmenų gyvenimo su Jėzumi tarp jų.
Paskutinė diena. Bažnyčia prisipildo jaunimo. Mano galvoje iškyla aiški mintis, vėliau niekada manęs neapleisianti: „Paskui tave seks skaisčiųjų minios.“
Grįžtu į Trentą, ten susitinku su savo mokyklos draugais ir klebonu. Jie mato mane laimingą ir klausia: „Ar atradai savo kelią?“ – „Taip“, – atsakau. „Santuoka?“ – „Ne.“ – „Vienuolynas?“ – „Ne.“ – „Gyvensi pasišventusi Dievui pasaulyje?“ – „Ne. Tai ketvirtasis kelias“, – galiausiai tariu. Bet daugiau nežinau, ką pasakyti. Praeina ketveri metai.
Atlikdama artimo meilės darbą, pajutau, kad Dievas ragina mane atiduoti Jam visą save visam laikui. Paprašau kunigo leidimo ir jį gaunu. 1943 metų gruodžio 7 diena. Mano vidinis džiaugsmas nepaaiškinamas, slaptas, bet užkrečiamas. Dėl įvairių priežasčių palaikau ryšį su bendraamžiais jaunuoliais. Jie nori sekti mano keliu.

Dievas yra meilė! Dievas yra meilė! Gyvenimas keičiasi

1944 metai. Karas įsiplieskia ir Trente. Griuvėsiai, nuolaužos, žuvusieji. Bombardavimas tęsiasi, o su juo nyksta ir dalykai bei žmonės, buvę mūsų jaunų širdžių idealais. Viena mūsų mylėjo namus, bet juos prarado. Kita laukė vestuvių, bet iš fronto nebegrįžo sužadėtinis. Mano idealas buvo studijos, bet karas nebeleido man lankyti universiteto.
Kiekvienas įvykis mus giliai paliečia. Pamoka, kurią Dievas mums teikia per šią patirtį, aiški: viskas – tuštybių tuštybė; viskas praeina. Tuomet šmėkšteli mintis: ar yra toks idealas, kuris nemiršta, kurio negali sugriauti jokia bomba?
Taip, Dievas. Neapykantos pagimdytų karo baisumų akivaizdoje charizmos šviesa suteikia mums visiškai naują supratimą. Tarsi pirmą kartą mus apakina tiesa apie Dievą: „Dievas yra Meilė” (1 Jn 4,8). Kiekvieną su mumis susijusią aplinkybę, ar ji būtų džiugi, ar liūdna, o gal nesvarbi, mes priimame kaip Jo meilės išraišką. Šis džiaugsmas ir nuostaba tokie dideli, kad, nelaukdami nė akimirkos, savo gyvenimo idealu renkamės Jį, Dievą-Meilę. Apie šį didį atradimą nedelsdamos pranešame šalia esantiems giminaičiams ir draugams: „Dievas yra meilė, Dievas mus myli, Dievas tave myli!“

Kaip atsiliepti Meilei? Vykdyti Jo valią

Mūsų tėvai evakuojami į kalnų prieigas. Mes pasiliekame Trente. Vieni dėl darbo, kiti dėl studijų. O aš – norėdama pasirūpinti gimstančiu judėjimu. Mes apsistoję nedideliame kelių kambarių bute, pramintame „nameliu“.
Į slėptuves tenka bėgti ir dieną, ir naktį. Su savimi nešamės tik Evangeliją. Esame atradę idealą, dėl kurio verta gyventi, – Dievą. Kaip atsiliepti į Jo meilę?
Evangelija mums duoda atsakymą: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7,21). Taigi, jokio perdė-to pamaldumo ar sentimentalumo. Vykdyti Dievo valią, - štai kas svarbiausia. Ją pažinti gali kiekvienas; štai raktas, vedantis minias į šventumą!

Evangelija: kiekvienas pažadas įvykdomas

Jau prieš kurį laiką nunešiau savo knygas į palėpę. Būdama aštuoniolikos turėjau vienintelį troškimą – pažinti Dievą. Filosofija, kurią ypatingai mėgau vyresnėse mokyklos klasėse, nepasotino mano paži-nimo troškulio. Ir, kai atėjo laikas rinktis universitetą, pamaniau, kad galbūt katalikiškoje aukštojoje mokykloje man papasakos apie Dievą ir pamokys, kas Jis yra. Tačiau dėl įvairių priežasčių mano troškimui nebuvo lemta išsipildyti. Verkiau iš širdgėlos. Tačiau kaip tik tą akimirką tarsi išgirdau žodžius: „Aš būsiu tavo Mokytojas”.
Dabar, po daugelio metų, galiu patvirtinti, kad man Kalbėjusysis liko ištikimas savo pažadui. Jis tai padarė atsiųsdamas mums šviesos dovaną, Šventosios Dvasios charizmą, apšvietusią mums visą Evangeliją. Jos žodžiai mums atrodė kerintys, vaizdingi. Juos galima paversti gyvenimu, jie teikia šviesą kiekvienam į šį pasaulį atėjusiam žmogui, todėl jie – universalūs. Jais gyvenant, visa pasikeičia: santykis su Dievu, su artimu, su priešu. Šie žodžiai sustato į tinkamas vietas visas vertybes ir viską patraukia į šalį, net tėvą, motiną, brolius, darbą... tam, kad Dievas užimtų pirmąja vietą žmogaus širdyje.
Evangelijos pažadai – ypatingi: žada šimteriopai atlyginti šiame gyvenime ir dar amžinąjį gyvenimą. Kur tas palenktos galvos pamaldumas, monotoniškas tuščių maldų murmėjimas, tikėjimas iš įpročio, nepasiekiamas Dievas? Ne, ne, tai nėra Jėzaus religija. Jis veikia kaip Dievas. Už tą trupinėlį, kurį Jam duodi, turtais tave apkrauna. Tu viena, bet pamatai, kad aplink tave – tūkstančiai motinų, tūkstančiai tėvų, tūkstančiai brolių, seserų, visos Dievo gėrybės, ir tu daliji jas neturintiems. Nėra nė vienos situacijos, kurioje nebūtų galima atrasti aiškaus ar numanomo atsakymo šioje Dievo žodžius talpinančioje mažoje knygoje.
Gyvename Evangelijos žodžiais vienu po kito. Vieną dieną perskaitome: „Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 19,19). Artimą. Kas yra artimas? Tas, kuris yra šalia mūsų: kiekvienas karo paliestas žmo-gus, sužeistas, stokojantis drabužių, be namų, išalkęs ar ištroškęs.
„Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Verdame didžiulius puodus sriubos ir nešame jiems. Kartais vargšai pasibeldžia į mūsų namų duris: pasikviečiame juos sėstis šalia: vargšas ir viena iš mūsų, vargšas ir viena iš mūsų.
Evangelija laiduoja: „Prašykite, ir jums bus duota.“ Nepriteklius didelis, todėl mes prašome kiekvieno dalyko. Ir karo siautulyje mus pasiekia maišai miltų, dėžės pieno ir obuolių, malkos, drabužiai viso miesto vargšams.
Vieną dieną sutinku vargetą, kuris sako: „Duok man 42 dydžio batus”. Aš mąstau: „Kur karo metu galiu rasti 42 dydžio vyriškus batus”? Einu pro Šv. Klaros bažnyčią ir užeinu į vidų. Matau uždegtą amžinąją ugnelę, kuri man sako, kad tabernakulyje yra Jėzus. Aš jam sakau: „Jėzau, duok 42 dydžio batų porą tau, esančiam šiame vargetoje.” Išeinu iš bažnyčios ir sutinku priešais mane ateinančią moterį su ryšuliu rankoje. „Chiara, čia tavo vargšams”. O ten - 42 dydžio batai!
Evangelija yra tikra! Šis tikrumas mums duoda sparnus ką tik mūsų pradėtame kelyje. Trokštame, kad Evangelija būtų vienintele gimstančio judėjimo taisykle. Kaip visada, Šventosios Dvasios paskatintos, dalinamės viena su kita mūsų patirtimis. Mūsų džiaugsmas – didžiulis. Žadina aplinkinių nuostabą, juk laikai dabar liūdni. Kaskart naujos ir uždegančios evangelinės patirtys eina iš lūpų į lūpas. Tai tarsi to-limas apaštalų žodžių aidas: Kristus prisikėlė. O mes sakome: Kristus yra gyvas!
Iš visų žodžių, kuriais mes gyvename po vieną kas mėnesį, Dievo dovanota charizma ypatingai išryškina tuos, kurie kviečia evangelinei artimo meilei. Kaskart vis nauja meilė: dovanojama visiems ir iš kiekvieno reikalaujanti iniciatyvos, ji konkreti, atpažįsta ir myli Jėzų kiekviename esančiame šalia mūsų.

Evangelijos širdis: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau"

Mus priglaudusi pastogė nėra saugi. Visada esame mirties akivaizdoje.Tuomet mums iškyla kitas klausimas: ar Dievo valioje yra kažkas tokio, kas Jam ypatingai patiktų? Jeigu mirtume, norėtume, kad bent paskutinėmis minutėmis mums tai pavyktų įgyvendinti.
Evangelija kalba apie naują įsakymą, kurį Jėzus vadina savuoju: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,12-13). Žiūrime viena į kitą – mūsų buvo šešios ar septynios – ir ištariame: „Aš esu pasiruošusi mirti už tave.” „Aš esu pasiruošusi mirti už tave”. „Aš – už tave.” Nors mums neteko mirti fiziškai, turėjome visada būti pasiruošusios mirti tam tikra prasme – atsižadėdamos savęs dvasiškai dėl mūsų seserų ir brolių. Tam, kad juos suprastume, mylėtume, galėtume dalinti su jais viskuo – tais menkais materialiniais ištekliais ir dvasiniais dalykais. Tai iškilmingas susitarimas. Jis taps viso Judėjimo pamatu.

Šviesą, džiaugsmą, meilę... nešantis Buvimas

Įgyvendindamos tarpusavio meilės susitarimą, pastebime mūsų vidinio gyvenimo pokytį: išgyvename naują tikrumą, valios tvirtumą, iki šiol nepatirtą džiaugsmą ir ramybę, gyvenimo pilnatvę, šviesos apstumą. Kodėl? Atsakymą duoda Evangelija: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, – tai yra, Jo meilėje, kaip sako Bažnyčios Tėvai, – aš esu tarp jų” (Mt 18,20). Taigi, Jėzus atėjo tyliai kaip nematomas brolis ir pasiliko mūsų grupėje! Daugiau niekada nenorime Jo prarasti.
Vėliau, daug vėliau suprasime: štai gimstantis Nazareto namelio paveikslas. Ypatingas pasišventusių skaisčių ir susituokusių žmonių gyvenimas su Jėzumi tarp jų - „fokoliaras” (focolare - it.k. šeima, židinys). Tačiau norint, kad Jis visada pasiliktų tarp mūsų, reikia būti pasirengus mylėti vienas kitą iki pat mirties. Jeigu mes vienybėje, tai Jėzus dvasiškai pasilieka tarp mūsų iki galo. Nuo tada mes įsipareigojome visada atnaujinti tarpusavio meilės susitarimą, t. y., pasak popiežiaus Pauliaus VI, „leisti gimti“ Jėzui tarp mūsų. Štai nuolatinis visų gyvenančių judėjimu rūpestis.

„Tegul visi bus viena”: gimėme dėl šių žodžių

Vieną dieną aš ir mano naujosios draugės atsiduriame tamsiame rūsyje ir užsidegame žvakę, rankose laikydamos Evangeliją. Atsiverčiame ją. Štai Jėzaus malda prieš mirtį: „Tėve […], kad jie būtų viena“ (Jn 17, 11). Tai nelengvas tekstas tokioms jaunoms merginoms kaip mes, bet žodžiai, rodos, įsižiebia vienas po kito ir įspaudžia mūsų širdyse tikrumą, kad mes gimusios būtent dėl šių Evangelijos žodžių, t. y. idant prisidėtume prie žmonių vienybės su Dievu ir vieno su kitu, idant taip būtų įgyvendintas žmonijai skirtasis Dievo planas.
Per Kristaus Karaliaus šventę susirenkame aplink altorių. Tariame Jėzui: „Tu žinai, kaip sukurti vienybę. Štai mes priešais Tave. Jei nori, pasinaudok mumis kaip Savo įrankiu.“ Mus sužavi tos dienos liturgija: „Prašyk, – sakoma ten, – ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius“ (Ps 2, 8). To prašome su pasitikėjimu, nes Dievas – visagalis.
Jėzus yra pasakęs: „Tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų…“ (Jn 17, 21). Kai broliai gyvena vienybėje, tarp jų yra Kristus, ir pasaulis tiki. Taip atsitiko ir mums. Vos po kelių mėnesių mūsų idealu panoro dalytis apie 500 įvairaus amžiaus žmonių – skirtingų pašaukimų vyrų ir moterų iš įvairių socialinių grupių. Tarp mūsų visa bendra, kaip pirmosiose krikščionių bendruomenėse.

„Kas jūsų klauso, manęs klauso”

Vieni Evangelijos žodžiai mus ypač jaudina: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Norėdamos juos įgyvendinti, nueiname pas Trento vyskupą J. E. Carlo De Ferrari. Papasakojame jam, kas vyksta. Jei jis pageidautų, mes pasirengusios visko atsisakyti.
Jis išklauso, nusišypso ir sako: „Tai Dievo pirštas.“ Jo pripažinimas ir laiminimas lydės mus iki pat jo mirties. Jis patikina mus, kad šviesa, kuria sekame, tikrai krikščioniška. Vėliau susilauksime ir katalikų Bažnyčios pripažinimo įvairių popiežių lūpomis.
Baigiasi karas. Judėjimo draugai gali keliauti studijų ar darbo reikalais, yra kviečiami liudyti. Jų prašo atvykti į daugelį miestų tam, kad papasakotų, ką išgyveno ir matė.
Tuo metu šalia pasklidusių moterų fokoliarų gimsta vyrų fokoliarai. Ir didelė naujiena – į fokoliarą yra priimami visiško pasiaukojimo trokštantys susituokę žmonės.
Visoje Italijoje nuo šiaurės iki pietų tyliai gimsta tokios pat krikščionių bendruomenės, kaip atsiradusioji Trente. Romos Bažnyčia, vadovaudamasi per amžius sukaupta patirtimi ir išmintimi, tėviškai tiria naująjį Judėjimą.

Išbandymai ir vaisiai

Laimė, atradimai, malonės, pergalės. Šitai, žinoma, yra Evangelija. Bet jau nuo pat pradžių supratome, kad viskas turi ir kitą pusę, kad medis turi savo šaknis.
Evangelija tave apgaubia meile, bet pareikalauja visko.
„Jei kas nori eiti paskui mane”, - sako Jėzus, - „teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi” (Lk 9,23). Tai reiškia skausmą.
„Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs”, - tęsia Jėzus, - „jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausų vaisių” (Jn 12,24).Tai reiškia mirtį.
„Kiekvieną vaisingą šakelę,” – toliau kalba Jėzus, - „[Tėvas] apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių” (Jn 15,2). Tai vėl reiškia skausmą.
Mūsų judėjimas patyrė skausmą tūkstančiais būdų, kaip gyvenimo Evangelija padarinį, kaip dieviškosios Apvaizdos būtinybę, idant būtų išgryninti jo nariai. Tačiau kiekvienas iš Dievo malonės išmoko pamėgti skausmą, priimdamas į savo gyvenimą Pauliaus žodžius: „Buvau pasiryžęs […] nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).

Meilės viršūnė – vienybės raktas

Nukryžiuotasis Jėzus! Tam tikromis aplinkybėmis sužinome, kad didžiausias Jėzaus išgyventas skausmas ir Jo meilės viršūnė pasireiškė ant kryžiaus, Jėzui patyrus, jog Jį apleido Tėvas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46). Jėzus savyje patyrė žmonių atsiskyrimą nuo Dievo ir vienas nuo kito. Jis jautė Tėvą toli nuo savęs. Apimtos dosnumo polėkio, kuriam, žinoma, nestigo ypatingos pagalbos iš aukštybių, mes nusprendžiame sekti ir mylėti Jėzų būtent taip.
Ir nuo to momento mums atrodydavo, kad visur matome Jo veidą. Įžvelgdavome jį tiek savo, tiek dažnai šalia esančių vienišų, paliktų ir pamirštų žmonių skausme. Taip pat kiekviename atsiskyrime, sužeidime, susiskaldyme, abipusiame platesnio ar siauresnio masto abejingume: šeimose, tarp skirtingų kartų, turtuolių ir vargšų, kartais ir pačios Bažnyčios viduje. Be to, tarp įvairių Bažnyčių, religijų, tikinčiųjų ir kitokius įsitikinimus turinčių žmonių.
Bet visos šios žaizdos mūsų nebaugino. Priešingai, iš meilės Jam, mus jos traukė. Po to apleidimo šūksnio ant kryžiaus, Jėzus atidavė savo dvasią į Tėvo rankas: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.” (Lk 23,46). Įsitikiname, kad vos tik mylime Jį kiekviename mūsų skausme, ir, kaip Jis, visiškai atsiduodame Tėvui, bei nepaliaudamos mylėti ir toliau vykdome dabartinės akimirkos Dievo valią, dvasinis skausmas paprastai išnyksta, o fizinis – tampa lengvu jungu. Atrandame Dievą nauju būdu, labiau veidas į veidą, dar pilnesnėje vienybėje. Sugrįžta šviesa ir džiaugsmas, o su jais ramybė – vaisius Dvasios, kuri yra Meilė. Atsistato suskaldyta vienybė.

Kitos mažosios Marijos, teikiančios pasauliui Meilę

Vieną dieną priešlėktuvinėje slėptuvėje, nenutrūkstančio bombardavimo metu parpuolusi ant žemės buvau užklota storu dulkių sluoksniu. Per stebuklą likusi gyva, pakėliau galvą, o viduje jaučiausi visiškai rami, nors ką tik grėsė mirtinas pavojus. Aplink šaukė išsigandę žmonės ir staiga pajutau sieloje gilų skausmą: daugiau nebegalėsiu ištarti „Sveika, Marija”. Tuo metu nesuvokiau to jausmo pra-smės. Tai suprasiu vėliau, pradėjus formuotis pirmajai fokoliarių grupei ir šiam Judėjimui.
Galbūt tai buvo Dievo plano dalis – pašlovinti Mariją būtent toje epochoje: „Sveika, Marija“ turėjo būti išreikšta gyvais žodžiais, per žmones, tarsi mažąsias Marijas, nešančias į pasaulį Meilę. Štai kodėl, nežemiškos paskatos vedamos, pavadinome sąjūdį Marijos veikimu (Opera di Maria).
Po šio pirmojo Marijos apsireiškimo kurį laiką nejutome jos buvimo. Manėme, kad ji elgiasi su mumis, kaip su pirmąja Bažnyčia, nesirodydama, bet palikdama visą erdvę Jėzui. Ji lyginama su durimis, vedančiomis pas Kristų. O durys, kaip sakoma, nebūtų durys, jei neatsivertų ir neleistų įeiti.
Tik vėliau supratome, kad visa, ką patyrė gimstantis Judėjimas, negalėjo įvykti be jos pagalbos, be jos, nors ir paslėpto, buvimo šalia. Naujasis gyvenimo būdas, „pašaukimas vienybei“, kurio esmę Šventoji Dvasia įrašė į mūsų širdis ugnies raidėmis, iš tiesų tapo tarsi Marijos teikiamu ir sielas maitinančiu penu. Evangelijoje atrastos ir išgyventos tiesos – Dievas kaip Meilė, Dievo valia ir žodis, artimo meilė, nukryžiuotasis ir apleistasis Jėzus, vienybė – visa tai, susijungę į vientisą grandinę, suteikė galimybę per tarpusavio meilę, kaip sakė Paulius VI, „leisti gimti” tarp mūsų Jėzui: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, – t. y. Jo meilėje, pasak Bažnyčios tėvų, – ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Jėzus yra tarp mūsų dvasiškai! Tas pats Jėzus, kuris gavo fizinį kūną ir gyvybę iš Marijos.