Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Istorija
Priešlėktuvinėje slėptuvėje atsiverčiame atsitiktinį Evangelijos puslapį ir skaitome Jėzaus Testamentą: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje.“
Atrodė, jog šie žodžiai nušvito vienas po kito. Tie „visi“ taps mūsų horizontu. Tas vienybės siekis – mūsų gyvenimo pagrindu. /Trentas, 1944 m. Chiara Lubich/

Iš pirmojo Trento branduolio...

Antrojo pasaulinio karo neapykantos ir žiaurumo fone įsižiebia uždeganti kibirkštis – „akinantis atradimas“: yra Vienintelis, kurio „nesusprogdins jokia bomba“; tai Dievas. Per Meilę patiriamas Dievas iš esmės pakeičia anuomet vos dvidešimtmetės Chiaros Liubich gyvenimą. Šia patirtimi ji iškart dalijasi su pirmosiomis draugėmis.
Į priešlėktuvines slėptuves jos nešasi tik Evangeliją. Iš jos sužino, kaip atsiliepti Meilei. Tuo metu Chiara rašo: „Kiekvieną dieną – nauji atradimai; Evangelija tapo mūsų vienintele knyga, vienintele gyvenimo šviesa“.
Tarpusavio meilės įsakyme randamas įstatymas veda į pairusios visuomenės atkūrimą. „Dalijamės viskuo: daiktais, namais, pagalba, pinigais. Gyvenimas tampa kitoks“.
Ši pirma grupelė su nuostaba patiria šviesą, stiprybę, drąsą, meilę – Jėzaus buvimo šalia vaisius, Jo pažadėtus, kai du ar trys susirinkę Jo vardu. Šviesa apšviečia paskutinę Jėzaus maldą Tėvui: „Tegul visi bus viena“. Šis dieviškasis linkėjimas žmonijos šeimai tampa jų gyvenimo programa: „Mūsų tarpusavio vienybė virsta tramplinu, į kurį atsispyrę galime bėgti ten, kur jos nėra, ir ją kurti.
Padariniai tokie: Aplink mus kasdien plečiasi įvairaus amžiaus ir įvairių socialinių sluoksnių žmonių būrys. Užgęsta neapykanta ir pyktis. Susitaikina daugelis šeimų. Atsiranda tikrumas, kad Evangelijoje slypi atsakymas į kiekvieną asmeninę ir socialinę problemą“.

... Judėjimas

Gana greitai pirma grupelė virsta dvasinį ir socialinį atsinaujinimą žadinančiu Judėjimu. Truputį daugiau negu per 60 gyvavimo metų išsiplėtęs pasauliniu mastu (182 šalyse), dabar jis jungia per du milijonus draugų ir kelis milijonus sunkiai suskaičiuojamų prijaučiančiųjų.
Iš kur atsirado pavadinimas Fokoliarų judėjimas? Fokoliarų (it. focolare – židinys, šeima) vardą tarp Trento žmonių jis nusipelno iškart dėl evangelinės meilės ugnies, kurią skleidė Chiara Lubich ir jos pirmosios draugės.
Steigėja ir ilgametė prezidentė – Chiara Lubich (1920-2008). Ji pabrėžia: „Judėjimas sukurtas ne žmogaus proto, tai iš aukštybių atsiųstos charizmos vaisius. Mes stengiamės dieną po dienos priimti aplinkybes ir laikytis Dievo valios“.
Patvirtinimai. 1947 m. Trento vyskupas J. E. Carlo De Ferrari suteikia pirmą vietinės Bažnyčios patvirtinimą: „Tai Dievo pirštas“. Paskui bus gauti popiežiaus patvirtinimai: pirmas – 1962 m., naujausias ir papildytas – 2008 m.
Fokoliarų gimimas liudija mūsų laikų reiškinį – bažnytiniai judėjimai „gimsta iš konkrečios charizmos, kuria yra apdovanotas steigėjas“ (Jonas Paulius II), t. y. iš Dvasios dovanos, „nepaliaujamai skatinančios naujoves krikščionybėje“ (kard. Joseph Ratzinger, dabar – Benediktas XVI). Jonas Paulius II Chiaros Liubich charizmoje pripažins meilės radikalumą, o Judėjime – Vatikano II Susirinkimo šviesoje atgimusios ir kiekvienam dialogui atviros Bažnyčios pagrindus (1984 m. rugpjūčio 19 d.).

Prie viso Judėjimo vairo

Po Chiaros Lubich, judėjimo steigėjos ir pirmosios prezidentės mirties (2008 m. kovo 14 d.), Fokoliarų judėjimui vadovauja naujai išrinkta prezidentė Maria Emmaus Voce (Marija Emaus Voče). Jai padeda koprezidentas, šiuo metu Giancarlo Faletti (fokoliaras kunigas)ir dviejų atsakingųjų asmenų (vyro ir moters) vadovaujama Taryba, atstovaujanti įvairioms gyvenimo sritims (ekonominei, dvasinei, kultūrinei ir t. t.), geografinėms zonoms ir Judėjimo šakoms. Kaip patvirtinta Šventojo Sosto pripažintuose bendruosiuose įstatuose, Judėjimo prezidentė ir ateityje bus moteris pasaulietė. Tai laiduos Judėjimo Marijos bruožus ir iš esmės pasaulietinį jo pobūdį. Kas šešeri metai vyksta Bendroji asamblėja - pagrindinis Judėjimo valdymo organas, kurį sudaro visų 90 teritorinių zonų delegatai.

Apdovanojimai

Chiaros Liubich asmenyje Judėjimą už dialogą, vienybę ir taiką skatinančią veiklą įvertino:
  • įvairių Bažnyčių atstovai – ortodoksai, anglikonai ir evangelikai liuteronai;
  • įvairių religijų atstovai – judėjai ir induistai;
  • nacionalinės ir tarptautinės pasaulietinės organizacijos, tarp jų UNESCO, Europos Taryba, universitetų ir kitų kultūros įstaigų bei savivaldybių administracijos.

Tikslai ir priemonės

Tikslai ir priemonės Epochų kaitoje su žmonija dalydamasis naujos globalios, visapusiškai tarpusavyje susijusios daugiakultūrės ir daugiareliginės visuomenės patiriamų sunkumų našta, Judėjimas kartu su daugeliu kitų ta pačia kryptimi veikiančių jėgų siekia suvienyti įvairovės praturtintą žmonių šeimą.

Vienybės įrankiai

Tai pirmiausia į geografines zonas susibūrę fokoliarai, vadovaujami vieno tarptautinio centro. Iš vieno kamieno pamažu auga daug šakų, tarp jų plačiu spinduliu veikiantys judėjimai, sėjantys atnaujinimo sėklą įvairiose visuomenės ir Bažnyčios gyvenimo srityse, atverdami brolybės ir vienybės erdvę:
  • Naujoji žmonija – viso Judėjimo išraiška socialiniame gyvenime. Pagrindinę varomąją jėgą sudaro įvairiausiose socialinėse ir profesinėse srityse besidarbuojantys pasauliečiai. Šie vadinamieji „savanoriai“ stengiasi atnaujinti įvairias visuomenės gyvenimo sritis: politiką ir ekonomiką, meną ir švietimą, teisę ir komunikavimą. Šis judėjimas gimė 1956 m. po sovietų invazijos į Vengriją kaip atsakas į Chiaros, pakartojusios popiežiaus Pijaus XII žodžius žurnalo „Naujasis miestas“ puslapiuose, raginimą skubiai „pakilti tikriesiems Jėzaus mokiniams, savanoriškai sekantiems Juo. Tetampa jie savanorių kariuomene, – nes meilė yra laisva, – kariuomene, galinčia sukurti naują visuomenę“.
  • Naujosios šeimos. Šis susituokiusių fokoliarų puoselėjamas judėjimas atveria naujus kelius, įgalinančius išspręsti šeimas ištinkančias krizes ir paverčiančius šeimą ta esmine ląstele, kuri padeda atkurti socialinio audinio vientisumą. Meilė įgyja naujos gyvybės. Krizę išgyvenančios poros įgauna jėgų atsiverti dialogui. Šeima atsiveria visuomenei. Bręsta švietimu, mokymu, visuomeniškumu ir solidarumu grindžiama atgijusi kultūra. Šeimos atsiveria įvaikinimui, rūpinasi mažamečių auklėjimu, teikia nuotolinę pagalbą pietų šalims ir Rytų Europai. [Šeima]
  • Jaunimas už suvienytąjį pasaulį ragina jaunuolius tapti pagrindiniais naujojo pasaulio veikėjais, organizuoja daugybę taiką ir vienybę skatinančių nacionalinių ir tarptautinių renginių. Jo varomoji jėga – labiausiai įsipareigoję jaunuoliai, vadinamoji naujoji karta (Generazione nuova), t. y. Judėjimo antra karta (Gen 2), kuriai Chiara davė pradžią 1967 m. paskatinusi evangelinį radikalumą kaip atsaką į naujosiose kartose bręstantį stiprų pokyčių troškimą. [Jaunimas]
  • Paaugliai už vienybę. Jie siekia visapusiškos brolybės, pirmiausia gimtajame mieste ir savo aplinkoje. Jie pramina visus įmanomus takus, įveikdami kliūtis ir nesutarimus. Palaikomi trečios kartos (Gen3), paaugliai organizuoja tarptautinius renginius, inicijuoja solidarumą ir kultūros vertybių tarpusavio mainus skatinančius nedidelius projektus. Vienas jų – „Bendraklasiai“ (Schoolmates). Daugelis jų ateina iš ketvirtos kartos(Gen4) – Vaikų judėjimo (nuo keturmečių iki aštuonmečių).
  • Kunigų judėjimas, sekdamas Vatikano II Susirinkimo dvasia, siekia atnaujinti bažnytines struktūras per jų pašaukimą vienybei. Šio sąjūdžio varomoji jėga – Fokoliarų judėjimui priklausantys vyskupijų kunigai.
  • Parapijų judėjimas siekia, kad parapija taptų bendrystės namais ir mokykla, įkvepiančia evangelizacijai naujos gyvybės ir stiprybės. Čia veikliai darbuojasi Judėjimui prijaučiantys kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai. Šią veiklą kai kuriose vietinėse Bažnyčiose skatina vyskupai.
  • Vienuolių judėjimas vienija įvairioms kongregacijoms priklausančius vienuolius ir vienuoles.

Dialogas – kelias į vienybę

Tinkamiausias kelias į vienybę – pavienių asmenų, iškilių žmonių ir sąjūdžių, bendruomenių ir grupių dialogas:
    savo Bažnyčios viduje einant senas ir naujas charizmas puoselėjančių bendruomenių tvirtesnės bendrystės link – įvairių vienuolių kongregacijų, bažnytinių judėjimų, naujųjų bendruomenių ir pasaulietinių asociacijų dialogas;
  • tarp Bažnyčių siekiant užmegzti broliškos bendrystės ir bendro liudijimo ryšius, naikinančius prietarus ir atveriančius duris į gyvenimą vedančiam tautos dialogui, kuris lyg raugas spartina kelionę regimosios krikščionių vienybės link;
  • su judėjų tikėjimo ir tradicijų puoselėtojais užgydant amžių žaizdos ir iš naujo atrandant bendrąjį paveldą ir bendrąsias šaknis;
  • tarp religijų siekiant sukurti dvasinėmis vertybėmis grindžiamą brolišką pasaulį;
  • su religinių įsitikinimų neturinčiais žmonėmis abipusį bendradarbiavimą dėl solidarumo ir taikos grindžiant bendražmogiškosiomis vertybėmis ir pagarba žmogaus teisėms. [Nuoroda į „Dialogą”]

Visuomenėje

Vienybę kurianti tarpusavio meilė tampa tarsi „kodu”, perkeičiančiu visuomenę ir įvedančiu bendrystės ir solidarumo sąvokas į įvairias gyvenimo sritis: politiką, ekonomiką, tarptautinius santykius, visuomenės moralę ir socialinę etiką, sveikatos apsaugą, švietimą, kultūrą ir visuomeninius ryšius. [Nuoroda į „Visuomeninę veiklą”]

Vienybės kultūra

Tarpdisciplininis studijų centras „Abba mokykla“ jungia įvairių sričių specialistus, norinčius žengti pirmus žingsnius, vedančius į vienybės charizmos apšviestą kultūrą. Tolesnis poslinkis kultūros srityje – mokslininkų, specialistų ir studentų, besigilinančių į konkrečias mokslo sritis ir rengiančių konferencijas, tobulinimosi kursus bei leidinius, tarptautinio tinklo kūrimas. [Nuoroda į „Vienybės kultūrą”]