Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis

„Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kr 12,9).

Antrajame laiške Korinto bendrijai apaštalas Paulius lygina save su tais, kurie skleidžia abejones dėl apaštališkos jo veiklos teisėtumo, bet jis nesigina vardindamas savo nuopelnus ar pasiekimus. Priešingai, jis pabrėžia Dievo jame ir per jį nuveiktą darbą.

Paulius mini savo mistinę – gilaus ryšio su Dievu – patirtį, tačiau po to iškart pasidalija skausmu dėl jį kankinančio dyglio. Jis nepaaiškina, kas tiksliai tai yra, tačiau akivaizdu, kad labai jį apsunkina ir netgi galėtų apriboti jo kaip Evangelijos skelbėjo įsipareigojimą. Paulius su pasitikėjimu sako, kad meldė Dievą išvaduoti jį iš šitos kliūties, tačiau atsakymas, kurį jis gauna iš paties Dievo, yra trikdantis:

„Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“

Visi nuolatos patiriame fizinį, psichologinį ar dvasinį savo bei kitų trapumą, o aplinkui matome dažnai kenčiančią ir sutrikusią žmoniją. Jaučiamės silpni ir bejėgiai, kad išspręstume sunkumus, kad stotume su jais akistaton. Dažniausiai apsiribojame tiesiog niekam nedaryti bloga.

Tačiau Pauliaus patirtis mums atveria naują horizontą: pripažindami ir priimdami savo silpnumą galėsime visiškai atsiduoti į rankas Tėvo, mylinčio mus tokius, kokie esame, ir norinčio palaikyti mus gyvenimo kelionėje. Toliau šiame laiške apaštalas dargi tvirtina: „būdamas silpnas, esu galingas“.

Chiara Lubich apie tai rašė: „[...] Mūsų protas priešinasi tokiam tvirtinimui, nes jis čia mato akivaizdų prieštaravimą ar tiesiog nepaneigiamą paradoksą. Vis tik tai viena reikšmingiausių krikščioniškojo tikėjimo tiesų. Jėzus mums ją paaiškina savo gyvenimu ir, visų pirma, savo mirtimi. Kada jis užbaigė Tėvo jam patikėtą misiją? Kada atpirko žmoniją? Kada nugalėjo nuodėmę? Kai sužlugdytas mirė ant kryžiaus, sušukęs: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Jėzus stipriausias buvo kaip tik tuomet, kai tapo silpniausiu. Naują Dievo tautą Jėzus būtų galėjęs pradėti vien savo pamokslavimu, kokiu nors stebuklu arba ypatingu gestu. Tačiau ne. Ne, nes Bažnyčia kyla iš Dievo veikimo, o Dievo darbai išsiskleidžia skausme ir tik skausme. Taigi mūsų skausme, mūsų trapumo patirtyje slypi unikali proga: patirti mirusio ir prisikėlusio Kristaus jėgą [...]“.

„Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“.

Tai Evangelijos paradoksas: žemė kaip paveldas pažadėta romiesiems. Marija Magnificat giesmėje aukština Viešpaties galybę, kuri žmonijos istorijoje pilnai ir galutinai savo išraišką randa būtent per mažumo ir visiško pasitikėjimo Dievo veikimu būseną.

Chiara, komentuodama Pauliaus patirtį, štai dar ką siūlė: „[...] pasirinkimas, kurį mes, krikščionys, turime padaryti, yra absoliučiai priešingas tam, kuris įprastai daromas. Čia išties einama prieš srovę. Pasaulio gyvenimo idealas paprastai suprantamas kaip sėkmė, galia, prestižas. Paulius, priešingai, mums sako, kad reikia girtis silpnumu [...]. Pasitikėkime Dievu. Jis veikia per mūsų silpnumą, per mūsų buvimą niekuo. O kai veikia Jis, galime būti tikri, kad Jis atlieka didelius darbus, kurie skleidžia ilgalaikį gėrį ir yra nukreipti į tikrus žmonių bei bendruomenių poreikius.“

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams