Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2012 03

„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68)

Nuolat aplink Jį susibėgančioms minioms Jėzus kalbėdavo apie Dievo Karalystę. Paprastais žodžiais, su palyginimais, paimtais iš kiekvienos dienos gyvenimo, ir vis dėlto Jo kalbėjimas turėjo išskirtinį žavesį. Žmones Jo mokymas giliai paliesdavo, nes jis mokė juos, kaip turintis galią, ne kaip Rašto aiškintojai. Net ir pasiųsti Jo suimti sargybiniai, aukštųjų kunigų ir fariziejų paklausti, kodėl nevykdė įsakymų, atsakė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs“. (Jn 7, 46)

Evangelija pagal Joną pateikia ir šviesos kupinus pokalbius su pavieniais žmonėmis, pavyzdžiui, Nikodemu ar samariete. Su savo apaštalais Jėzus eina dar giliau: atvirai, be jokių palyginimų kalba jiems apie Tėvą ir Dangaus dalykus; juos tai pavergia, ir jie jau nebeatsitraukia net tada, kai gerai nesuvokia Jo žodžių arba kai šie atrodo per daug reiklūs.
„Kieti Jo žodžiai“ (Jn 6, 60) pasakė keletas mokinių, išgirdę Jį kalbant apie tai, kad duos valgyti savo kūną ir gerti savo kraują. Jėzus matydamas, jog mokiniai atsitraukia ir nebevaikšto kartu su Juo, kreipėsi į 12 apaštalų: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67) Petras, jau visam laikui susirišęs su Juo, sužavėtas jo žodžių, girdimų nuo tos dienos, kai Jį sutiko, visų vardu atsakė:

„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.

Petras suprato, kad jo Mokytojo žodžiai skiriasi nuo kitų mokytojų žodžių. Žodžiai, kurie eina iš žemės į žemę, priklauso žemei ir patirs jos likimą. Jėzaus žodžiai yra dvasia ir gyvenimas, kadangi ateina iš Dangaus: šviesa, nusileidžianti iš Aukštybių ir turinti Aukštybių galią. Jo žodžiai turi tokį sodrumą ir gilumą, kokio neturi jokie kiti žodžiai, ar jie būtų filosofų, politikų ar poetų. Tai „amžinojo gyvenimo žodžiai“ (Jn 6, 68), nes savyje talpina, išreiškia, perteikia pilnatvę gyvenimo, kuris nesibaigs, nes tai paties Dievo gyvenimas.
Jėzus prisikėlė ir gyvena, o Jo žodžiai, nors ir ištarti praeityje, nėra vien paprastas prisiminimas. Tai žodžiai, kuriais Jis šiandien kreipiasi į mus visus ir į kiekvieną visų laikų ir visų kultūrų žmogų: visuotini, amžini.
Jėzaus žodžiai! Turėjo būti didžiausias jo menas, jei galima taip pasakyti. Pats Žodis, prabylantis žmogiškais žodžiais: koks turinys, koks intensyvumas, kokia intonacija, koks balsas!
„Vieną dieną, – pasakoja, pavyzdžiui, Bazilijus Didysis, – tarsi pabusdamas iš ilgo sapno pažvelgiau į nuostabiąją Evangelijos tiesos šviesą ir pamačiau, kokia tuščia šio pasaulio kunigaikščių išmintis“ (Ep. CCXXIII,2).
Teresė iš Lizjė viename iš laiškų, datuotų 1897 m. gegužės 9 d., rašo: „Kartais, skaitant kai kuriuos dvasinius traktatus … mano vargšė mažutė dvasia netrukus pavargsta. Užverčiu išmintingųjų knygas, nuo kurių ima plyšti galva ir išsenka širdis, ir paimu į rankas Šventąjį Raštą. Tada viskas man nušvinta, vienas vienintelis žodis atveria mano sielai begalinius horizontus ir tobulumas pasirodo lengvai pasiekiamas".
Taip, dieviški žodžiai pasotina dvasią, sukurtą begalybei; nušviečia viduje ne tik protą, bet visą būtį, nes jie yra šviesa, meilė ir gyvenimas. Teikia ramybę – tą, kurią Jėzus vadina sava: „savo ramybę“ – net ir sumaišties bei sielvarto akimirkomis. Teikia pilną džiaugsmą, nors ir skausme, kartais kamuojančiame sielą. Teikia jėgų, ypač tada, kai apima išgąstis ar nusvyra rankos. Išlaisvina, kadangi atveria Tiesos kelią.

„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.

Šio mėnesio žodis primena mums, kad vienintelis Mokytojas, kuriuo norime sekti, yra Jėzus, net ir tada, kai Jo žodžiai gali pasirodyti kieti ar per daug reikalaujantys: būti sąžiningiems darbe, atleisti, patarnauti artimui, užuot egoistiškai galvojus apie save, išlikti ištikimiems šeimos gyvenime, slaugyti nepagydomą ligonį, užuot pasidavus minčiai apie eutanaziją…
Yra daugybė mokytojų, siūlančių lengvas išeitis, kompromisus. Norime klausyti vienintelio Mokytojo ir sekti Juo, nes Jis vienintelis sako tiesą ir turi „amžinojo gyvenimo“ žodžius. Tada galėsime ir mes pakartoti šiuos Petro žodžius.
Šiuo gavėnios laikotarpiu, kai ruošiamės didžiajai Prisikėlimo šventei, išties turime eiti į vienintelio Mokytojo mokyklą ir tapti Jo mokiniais. Taip pat ir mes privalome karštai pamilti Dievo žodį: dėmesingai priimame jį, skelbiamą bažnyčiose, jį skaitome, studijuojame, medituojame…
Bet ypač esame pašaukti juo gyventi, sekdami paties Šv. Rašto mokymu: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1, 22). Dėl to kiekvieną mėnesį parenkame vieną iš jų, leisdami jam įsiskverbti į mus, modeliuoti mus, „gyventi mus“. Gyvendami vienu Jėzaus žodžiu, gyvename visa Evangelija, kadangi kiekviename žodyje Jis dovanoja visą save, Jis pats ateina apsigyventi mumyse. Tai tarsi dieviškos Jo, Prisikėlusiojo, išminties lašas, pamažu prasiskverbiantis į mūsų vidų ir pakeičiantis mūsų mąstymą, valią, veikimą visomis gyvenimo aplinkybėmis.

Chiara Lubich (2003 m. kovas)

atsisiųsti

paaugliams

jaunesniems

vaikams