Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2012 04

„Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“ (Jn 15, 3).

Manau, kad mokinių širdys krūptelėjo iš džiaugsmo, girdint šiuos  ryžtingus  Jėzaus  pasakytus padrąsinimo žodžius.Kaip būtų nuostabu, jei  ir mums  Jėzus galėtų juos pasakyti!
Kad būtume šiek tiek jų verti, pasistenkime juos suprasti.
Jėzus buvo ką tik pateikęs palyginimą apie vynmedį ir šakelę. Jis yra tikrasis vynmedis, Tėvas  – vynininkas, kuris išpjauna  šakeles, neduodančias  vaisių, ir apvalo kiekvieną vaisingą šakelę, kad duotų dar daugiau vaisių.

Paaiškinęs šitai, jis teigia:

„Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“.

„Jūs jau esate švarūs...“ Apie kokį švarumą kalbama?
Apie tokią širdies laikyseną, kuri reikalinga norint stovėti Dievo akivaizdoje, apie nebuvimą kliūčių (kaip, pavyzdžiui, nuodėmė),  priešingų  šventiems dalykams, susitikimui su dieviškumu.
Norint  turėti  tokį tyrumą, reikalinga pagalba iš Aukštybių.
Jau Senojo Testamento laikų žmogus suvokė, kad vien savo jėgomis nesugebės prisiartinti prie Dievo. Reikia, kad Dievas nuskaistintų širdį, įdėtų jam naują širdį.
Viena labai graži Psalmė sako: „…sukurk man tyrą širdį, o Dieve“ (Ps 51,12).

„Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“.

Anot Jėzaus, yra priemonė  būti švariais, ir tai yra jo Žodis. Tas Žodis, kurį mokiniai girdėjo, kuriam jie pritarė, kuris juos nuskaistino.
Išties, Dievo Žodis nėra toks kaip žmonių žodžiai. Jame yra pats Kristus, taip, kaip kitokiu būdu yra Eucharistijoje. Per Žodį Kristus įeina į mus. Priimdami jį, gyvendami juo, sudarome prielaidą, kad Kristus gimtų ir augtų mūsų širdyje.
Paulius VI sakė: „Kaip Jėzus  apsigyvena  sielose? Perduodant  Žodį, įeina  dieviškoji mintis,  įeina  Žodis, Dievo Sūnus, tapęs Žmogumi. Būtų galima teigti, kad Viešpats įsikūnija mumyse, kai mes leidžiame Žodžiui ateiti ir gyventi mumyse“. (Pauliaus VI mokymai, V, Città del Vaticano 1967 m., 936 psl.)

„Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“.

Jėzaus Žodis palyginamas ir su sėkla, pasėta į tikinčiojo širdį. Priimta, įsiskverbia į žmogų ir, kaip sėkla bręsta, auga, duoda vaisių,  „kristifikuoja“, daro mus panašius į Kristų.
Tokiu būdu Dvasios interiorizuotas  Žodis tikrai geba ir pajėgia  išlaikyti krikščionį atokiau nuo blogio: kol  jis leidžia savyje veikti Žodžiui,  tol yra  laisvas nuo nuodėmės, tad švarus. Nusidės tik tuomet, kai liausis paklusęs tiesai.

„Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“.

Tad kaip gyventi, kad ir mes būtume verti Jėzaus pagyrimo?
Įgyvendami kiekvieną Dievo Žodį, maitindamiesi juo akimirka po akimirkos,  savo egzistenciją paversdami nuolatiniu savęs perevangelizavimo veiksmu. Visa tai su tikslu, kad turėtume tas pačias Jėzaus mintis ir jausmus, kad atkartotume  Jį pasaulyje, kad parodytume visuomenei,  neretai įklimpusiai  į blogį ir nuodėmę, dievišką tyrumą, Evangelijos dovanojamą skaidrumą.
Be to,  per mėnesį, jei įmanoma (t.y., jei ir kiti  pritaria mūsų siekiams) pasistenkime įgyvendinti ypač tą Žodį, kuris išreiškia tarpusavio meilės įsakymą. Evangelistas Jonas, kuris užrašė šiandien mūsų nagrinėjamus Jėzaus žodžius, išties mato sąsają tarp Kristaus Žodžio ir naujojo įsakymo.
Pasak jo, būtent tarpusavio meilėje gyvenama Žodžiu, patiriant visą jo poveikį: nuskaistinimą, šventumą, nuodėmių nebuvimą, vaisius, Dievo artumą. Pavienis žmogus nesugeba ilgiau atsispirti pasaulio pagundoms, tuo tarpu tarpusavio meilėje randa sveiką aplinką, gebančią išsaugoti jo autentišką krikščionišką gyvenimą.

Chiara Lubich (1982 m. rugpjūtis)

atsisiųsti

paaugliams

jaunesniems

vaikams