„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2012 09 „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius...“ |
„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13–14).Šiame Evangelijos perle, koks yra pokalbis su samariete netoli Jokūbo šulinio, Jėzus kalba apie vandenį kaip apie patį paprasčiausią elementą, kuris vis dėlto pasirodo esąs ir labiausiai trokštamas, gyvybiškai svarbus pažįstančiam dykumą. Jam nereikėjo daug aiškinti, ką reiškia vanduo. Šaltinio vanduo reikalingas mūsų prigimtiniam gyvenimui, o gyvasis vanduo, apie kurį kalba Jėzus, – amžinajam gyvenimui. Kaip dykuma sužydi tik tada, kai gausiai palyja, lygiai taip ir mumyse per krikštą užkastos sėklos sužels, jei bus Dievo Žodžio laistomos. Augalėlis auga, išleidžia naujus ūglius, įgydamas medžio ar gražiausios gėlės formą. Ir visa tai todėl, kad gauna gyvojo Žodžio vandens, kuris sužadina gyvybę ir ją išlaiko amžinybei. „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“Jėzaus žodžiai skirti mums visiems, ištroškusiems šio pasaulio žmonėms: tiems, kurie suvokia savo dvasinę sausrą ir dar jaučia kamuojantį troškulį, ir tiems, kurie jau nebejaučia jokio poreikio atsigerti iš tikrosios gyvybės šaltinio bei didžiųjų žmonijos vertybių. Tačiau juk visus šiandienius vyrus ir moteris Jėzus kviečia, atskleisdamas, kur galime surasti atsakymą į mūsų klausimus ir visišką mūsų troškimų patenkinimą. Mums visiems reikia semtis iš Jo žodžių, reikia leistis Jo žinios persunkiamiems. Kaip? Naujai evangelizuojant mūsų gyvenimą, palyginant jį su Jo žodžiais, stengiantis galvoti Jėzaus mintimis ir mylėti Jo širdimi. Kiekviena akimirka, stengiantis gyventi Evangelija, yra lašas to gyvojo vandens, kurio atsigeriam. Kiekvienas meilės gestas mūsų artimajam yra to vandens gurkšnis. Taip, kadangi tas vanduo, toks gyvas ir brangus, yra ypatingas tuo, kad prasiveržia iš mūsų širdies kas kartą, kai ją atveriame visiems. Šis Dievo šaltinis dovanoja vandens, priklausomai nuo to, kiek jo giluminė gysla pasitarnauja numalšinti kitų troškulį, mažais ar dideliais meilės darbais. „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“Taigi, mes supratome, jog, nenorėdami kęsti troškulio, turime dovanoti gyvąjį vandenį, kurio pasisemiame iš Jo mumyse pačiuose. Kartais užteks vieno žodžio, šypsenos, paprasto solidarumo ženklo, kad vėl patirtume pilnatvę, gilų pasitenkinimą, džiaugsmo proveržį. O jeigu nesiliausime davę, ši ramybės ir gyvybės versmė teiks vis daugiau vandens, niekada neišsekdama. Dar vieną paslaptį atskleidė mums Jėzus, tarsi kokį šulinį be dugno, iš kurio galima semtis. Kai du ar trys susivienija Jo vardu, mylėdami vienas kitą ta pačia Jo meile, Jis yra tarp jų (plg. Mt 18, 20). Tada mes jaučiamės laisvi, kupini šviesos, o gyvojo vandens srovės trykšta iš mūsų (plg. Jn 7, 38). Šis Jėzaus pažadas išsipildys, nes tai iš Jo paties, esančio tarp mūsų, trykšta vanduo, numalšinantis troškulį amžiams. Chiara Lubich (2002 m. kovas)
|