Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2013 02

„Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius“ (1Jn 3, 14).

 

Jonas rašo savo įkurtoms krikščionių bendruomenėms didelių sunkumų metu. Pradėjo sklisti erezijos ir netikros doktrinos tikėjimo ir moralės klausimais. Be to, krikščionys susidūrė su pagonių aplinka, kieta ir priešiška Evangelijos dvasiai.

Norėdamas padėti saviškiams, apaštalas nurodo radikalią priemonę: mylėti brolius, įgyvendinti pačioje pradžioje gautą meilės įsakymą, kurį jis laiko visų įsakymų santrauka.

Taip gyvendami, jie pažins, kas yra „gyvenimas“, tai yra, jie bus vis labiau įvedami į vienybę su Dievu, patirs Dievą-Meilę. Ši patirtis sustiprins jų tikėjimą, ir jie galės atlaikyti visas atakas, ypač krizės laikotarpiu.

„Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius“.

„Mes žinome...“ Apaštalas remiasi žinojimu, įgytu iš patirties. Tarsi sakytų: mes tai išbandėme, mes tai savo rankomis lietėme. Šią patirtį išgyveno iš jo Evangeliją priėmę krikščionys savo atsivertimo pradžioje: kai įgyvendinami Dievo įsakymai, ypač artimo meilės įsakymas, įeinama į paties Dievo gyvenimą.

Bet ar šiandienos krikščionys tai žino? Jie, be abejo, žino, kad Viešpaties įsakymai turi praktinį tikslą. Nuolat Jėzus pabrėžia, kad neužtenka klausytis, reikia įgyvendinti Dievo Žodį. (plg. Mt 5, 19–7, 21–7, 26).

Tačiau, tai, kas daugeliui jų nėra savaime suprantama – ar dėl to, kad to nežino, ar dėl to, jog turi vien teorines žinias ir niekada nėra to patyrę – tai tas nuostabus krikščionių gyvenimo aspektas, kurį čia iškelia apaštalas. Būtent, kad jei gyvename pagal meilės įsakymą, Dievas mus užvaldo, o neabejotinas to ženklas yra tas gyvenimas, ta ramybė, tas džiaugsmas, kurių Jis leidžia mums paragauti jau šioje žemėje. Tuomet viskas nušvinta, visur atsiranda darna. Tikėjimas jau nebėra atskirtas nuo gyvenimo. Tikėjimas tampa jėga, persmelkiančia ir sujungiančia visus mūsų veiksmus.

Šis gyvenimo Žodis mums sako, kad artimo meilė yra karališkas kelias į Dievą. Kadangi visi esame jo vaikai, jam nieko nėra svarbiau nei meilė broliams. Negalime jam suteikti didesnio džiaugsmo už tą, kurį jam suteikiame mylėdami savo brolius.

O kadangi artimo meilė suteikia mums vienybę su Dievu, ji yra neišsemiamas vidinės šviesos šaltinis, yra gyvenimo, dvasinio vaisingumo, nuolatinio atsinaujinimo šaltinis. Ji užkerta kelią krikščionių tautoje susiformuoti gangrenoms, sklerozei, sąstingiui; vienu žodžiu, „iš mirties perkelia į gyvenimą“. Tuo tarpu kai pritrūksta meilės, viskas vysta ir miršta. Tai gerai paaiškina tam tikrų simptomų, taip paplitusių mūsų pasaulyje, atsiradimą: entuziazmo ir idealų stoką, drungnumą, nuobodolį, norą pabėgti, vertybių praradimą ir t. t.

„Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius“.

Broliai, apie kuriuos čia kalba apaštalas, yra visų pirma bendruomenių, kurioms priklausome, nariai. Jei tiesa, kad turime mylėti visus žmones, tiesa ir tai, jog turime pradėti nuo tų, kurie įprastai gyvena su mumis, kad paskui išplėstume savo meilę visos žmonijos mastu. Tad pirmiausia turime galvoti apie savo šeimos narius, bendradarbius, savo parapijos, bendrijos ar religinės bendruomenės, kuriai priklausome, narius. Meilė broliams nebūtų autentiška ir tvarkinga, jei neprasidėtų būtent čia. Kad ir kur būtume, esame pašaukti kurti Dievo vaikų šeimą.

„Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius“.

Šis gyvenimo Žodis atveria mums bekraštes perspektyvas. Jis įtraukia mus į dievišką krikščioniškos meilės nuotykį, kurio pasekmių neįmanoma nuspėti. Visų pirma jis mums primena, kad tokiame kaip mūsų pasaulis, kuriame nuolat kalbama apie kovą, stipriausio, gudriausio, sukčiausio įstatymą ir kur kartais atrodo, kad viską suparalyžiuoja materializmas ir egoizmas, vienintelis reikiamas atsakymas yra artimo meilė. Tik šie vaistai gali jį išgydyti. Gyvenant pagal meilės įstatymą, ne tik mūsų gyvenimas įgauna naują atspalvį, – patiria poveikį ir visa mūsų aplinka. Tai lyg dieviškos šilumos banga, kuri skleidžiasi ir plinta, įsiskverbdama į santykius tarp žmonių, tarp grupių ir pamažu perkeičia visuomenę.

Tad apsispręskime. Brolių, kuriuos reikia mylėti vardan Jėzaus, turime visi, turime jų visada. Būkime ištikimi šiai meilei. Padėkime būti ištikimiems daugeliui kitų. Savo sieloje pažinsime, ką reiškia vienybė su Dievu. Tikėjimas atsigaus, abejonės dings, nebežinosime, kas yra nuobodulys. Gyvenimas bus pilnas, pilnas.

Chiara Lubich (1985 m. gegužė)

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams