Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2013 11

 

„Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4,32).

Konkreti ir esminė yra ši gyvenimo programa. Tik ja vadovaujantis būtų galima sukurti kitokią, broliškesnę, solidaresnę visuomenę. Ši programa yra dalis plataus projekto, kuris buvo pasiūlytas Mažosios Azijos krikščionims.

Tose bendruomenėse buvo iškovota „taika“ tarp žydų ir pagonių, tautų, kurios tuo metu atstovavo susiskaldžiusią žmoniją.

Jėzaus padovanotą vienybę reikia nuolat atgaivinti ir paversti konkrečia, vien tarpusavio meilės įkvėpta socialine elgsena. Štai nuorodos, kuriomis turi remtis mūsų bendravimas:

„Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“.

Maloningumas: norėti gero kitiems. Tai – „tapti viena“ su kitais, priimti kitus ir būti visiškai tuščiais, be savo interesų, be savo idėjų ir išankstinių nusistatymų, kurie užtemdo mūsų žvilgsnį. Taip galėsime pasiimti sau kitų žmonių naštą, poreikius, skausmus, galėsime pasidalinti jų džiaugsmais.

Tai – įeiti į šalia mūsų esančių žmonių širdis, kad suprastume jų mentalitetą, kultūrą, tradicijas; kad jos tam tikru būdu taptų mūsų; kad tikrai suprastume, ko jiems reikia, ir sugebėtume atpažinti tas vertybes, kurias Dievas pasėjo į kiekvieno žmogaus širdį. Žodžiu, gyventi dėl tų, kurie yra šalia mūsų.

Gailestingumas: priimti kitą tokį, koks jis yra. Ne kokio mes norėtume: su kitu charakteriu, su tom pačiom politinėm idėjom kaip ir mes, su mūsų religiniais įsitikinimais ir be tų trūkumų bei elgsenos, kuri mus taip erzina. Ne, reikia išplėsti širdį ir padaryti ją mokančią priimti visus su jų skirtumais, ribotumu ir menkumu.

Atlaidumas: pamatyti kitą naujomis akimis. Net ir ten, kur labai gerai sugyvenama – šeimoje, mokykloje, darbe – niekada netrūksta nesutarimų, skir-tingų nuomonių, įtampos akimirkų. Būna taip: nesikalbam, vengiam susitikti, kad tik neprabiltume apie širdyje įsišaknijusią tikrą neapykantą tam, kas galvoja kitaip nei mes. Stiprus ir reiklus žingsnis yra bandyti pažvelgti kasdien į kiekvieną brolį ir seserį lyg jie būtų nauji, visiškai nauji ir, visai pamiršus patirtus įžeidimus, viską uždengti meile, su visiška mūsų širdies amnestija, kaip Dievas, kuris atleidžia ir pamiršta.

Tikrąją taiką ir vienybę pasieksime tada, kai maloningumu, gailestingumu ir atlaidumu gyvens ne tik atskiri asmenys, bet ir visi kartu tarpusavyje.

Kaip degančiame židinyje kaskart reikia pajudinti malkas, kad jų neuždengtų pelenai; taip laikas nuo laiko reikia atgaivinti tarpusavio meilės pasiryžimą, atgaivinti santykius su visais, kad jų neuždengtų abejingumo, apatijos, egoizmo pelenai.

„Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“.

Toks nusistatymas turi būti parodytas faktais, konkrečiais veiksmais.

Jėzus parodė, kas yra meilė, kai gydė sergančius, maitino minias, prikėlė mirusius, numazgojo mokiniams kojas. Darbai, darbai – tai yra meilė.

Prisimenu vieną motiną afrikietę: jos dukra Rozandžela neteko akies, kai vienas agresyviai nusiteikęs paauglys sužeidė ją nendrės stiebu ir dar iš jos tyčiojosi. Nė vienas iš berniuko tėvų neatsiprašė. Tyla, nutrūkę santykiai su ta šeima nuliūdino mergaitės motiną. „Nusiramink – pasakė Rozandžela, kuri jiems atleido – man pasisekė, galiu matyti kita akim!“

„Vieną rytą – pasakoja Rozandželos mama – šio paauglio motina paprašė pakviesti mane, nes blogai pasijuto. Mano pirma mintis buvo: ‚Tik pažiūrėk, dabar atėjo pas mane prašyti pagalbos; turi begalę kitų kaimynų, bet atėjo būtent pas mane, po viso to, ką mums padarė!‘

Tačiau čia pat prisimenu, kad meilė neturi ribų. Bėgu pas ją. Ji man atidaro duris ir nualpsta mano rankose. Lydžiu ją į ligoninę ir pasilieku šalia, kol ja ima rūpintis gydytojai. Po savaitės, išėjusi iš ligoninės, ateina į mano namus padėkoti. Priimu ją iš visos širdies. Man pavyko jai atleisti. Vėl tarp mūsų atsirado ryšys, dar daugiau: jis visiškai naujas“.

Taip pat ir mūsų dieną gali pripildyti konkreti, nuolanki ir supratinga tarnystė – mūsų meilės išraiška. Ji leis pamatyti aplink mus augančią brolybę ir taiką.

Chiara Lubich (2006 rugpjūtis)

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams