„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2014 02 „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5,8). |
|
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5,8). Jėzus savo tiesas pradeda skelbti kalno pamokslu. Prie Tiberiados ežero, ant kalvos, esančios netoli Kafarnaumo, Jėzus sėdėdamas, kaip buvo įprasta mokytojams, paskelbė miniai palaiminimų žmogų. Senajame Testamente ne kartą skambėjo žodis „palaimintas“, taip buvo išaukštinimas žmogus, kuris įvairiausiais būdais vykdė Viešpaties Žodį. Iš dalies Jėzaus palaiminimuose skambėjo mokiniams jau žinomi dalykai; tačiau pirmą kartą jie išgirdo, kad tyraširdžiai ne tik, kaip giedama Psalmėje, buvo nusipelnę įžengti į Viešpaties būstą (plg. Ps 24,3), bet netgi galėjo regėti Dievą. Tad koks tas tyrumas, kad taip nuopelningas? Apie tai Jėzus ne kartą aiškino, mokydamas žmones. Tad pabandykime pasekti juo, kad pasisemtume iš autentiško tyrumo šaltinio. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.Visų pirma, pasak Jėzaus, yra aukščiausia nuskaistinimo priemonė: „Jūs esate jau švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“. (Jn 15,3) Sielą nuskaistina ne tiek ritualiniai veiksmai, kiek jo Žodis. Jėzaus Žodis yra ne toks kaip žmogaus žodžiai. Jame yra pats Kristus, taip, kaip kitokiu būdu jis yra Eucharistijoje. Per šį buvimą Kristus įeina į mus ir, kol mes leidžiame jam veikti, išlaisvina mus iš nuodėmės ir ištyrina širdis. Taigi, tyrumas yra įgyvendinto Žodžio vaisius, visų Jėzaus žodžių, kurie mus išlaisvina nuo taip vadinamų prisirišimų, į kuriuos mes būtinai įpuolame, jei mūsų širdis nėra Dieve ir jo mokyme. Galima prisirišti prie daiktų, prie kūrinių, prie savęs paties. Tačiau, jei širdis nukreipta į vienintelį Dievą, visa kita atkrenta. Norint šį užmojį įgyvendinti, būtų naudinga dienos metu vis pakartoti Jėzui, Dievui tą Psalmės kreipinį: „Tu, Viešpatie, esi vienintelis mano gėris.“ (plg. Ps. 16,2) Pabandykime jį dažnai kartoti, o ypač tada, kai įvairūs prisirišimai norėtų pavilioti mūsų širdį prie tų vaizdų, jausmų ar aistrų, kurie galėtų aptemdyti gėrio viziją bei atimti laisvę. Turime polinkį žvilgčioti į tam tikrus reklaminius plakatus ar žiūrėti tam tikras televizijos laidas? Ne! Sakykime Jam: „Tu, Viešpatie, esi vienintelis mano gėris.“ Tai bus pirmas žingsnis, kuris padės mums išeiti iš savęs ir vėl pareikšti savo meilę Dievui. Taip tapsime tyresni. Kartais gal pajuntame, kad koks nors žmogus ar kokia veikla įsiterpia tartum kliūtis tarp mūsų ir Dievo, užteršdama mūsų ryšį su Juo? Tai yra momentas pakartoti Jam: „Tu, Viešpatie, esi vienintelis mano gėris.“ Tai padės mums nuskaistinti savo intencijas ir naujai atgauti vidinę laisvę. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.Įgyvendintas Žodis išlaisvina mus ir nuskaistina, nes jis yra meilė. Meilė, kuri savo dieviška ugnimi nuskaidrina mūsų intencijas ir visą mūsų vidų, nes „širdis“ pagal Bibliją yra giliausias proto ir valios būstas. Tačiau yra tokia meilė, kurią mums nurodo Jėzus ir kurios dėka galima įgyvendinti šį palaiminimą. Tai tarpusavio meilė tų, kurie Jėzaus pavyzdžiu yra pasiruošę atiduoti gyvybę už kitus. Jos sukelta srovė, dalijimosi srautas, atmosfera, kuri dėka Dievo buvimo pasižymi ypatingu skaidrumu, tyrumu, nes tik Jis vienas gali sukurti mumyse tyrą širdį. (Plg. Ps 50,12). O nuskaistinantis ir pašventinantis Žodžio poveikis pasireiškia gyvenant tarpusavio meile. Izoliuotas žmogus nepajėgus ilgiau priešintis pasaulio spaudimui, o tarpusavio meilė kuria sveiką aplinką, galinčią apsaugoti žmogaus tyrumą ir visą autentišką krikščionio egzistenciją. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“.O štai kokie šio vis iš naujo atkovojamo tyrumo vaisiai: „regėti“ Dievą, tai yra, suprasti, kad Jis veikia mūsų gyvenime ir istorijoje, išgirsti savo širdy Jo balsą, atpažinti Jį esantį vargšuose, Eucharistijoje, Jo Žodyje, broliškoje bendrystėje, Bažnyčioje. Tai išankstinis mėgavimasis Dievo buvimu čia ir dabar, kuris prasideda jau šiame gyvenime, „gyvenant tikėjimu, o ne regėjimu“, (2 Kor 5,7) kol „regėsime akis į akį“ (1 Kor 13,12) amžinai. Chiara Lubich (1999 m. lapkritis) |