„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2014 10 „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6,35). |
|
„Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6,35). Savo evangelijoje Jonas pasakoja, kad po to, kai Jėzus padaugino duoną, savo didžiojoje kalboje, pasakytoje Kafarnaume, be kita ko teigė: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6,27). Jo klausytojai iš karto suprato, jog kalbama apie maną, kaip, beje, ir apie laukimą „antrosios“ manos, turinčios nužengti iš dangaus Mesijo laikais. Kiek vėliau toje pačioje kalboje vis dar nesuprantančiai miniai pats Jėzus prisistato kaip tikroji duona, nužengusi iš dangaus, kurią reikia priimti tikėjimu: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.Jėzus jau laiko save duona. Šitas yra tikrasis jo gyvenimo šioje žemėje motyvas. Būti duona, kad būtų suvalgytas. Ir būti duona, kad mums perteiktų savo gyvybę, perkeistų mus į save. Iki čia dvasinė šio žodžio reikšmė ir jo sąsaja su Senuoju Testamentu yra aiški. Kalba tampa paslaptinga ir sunki, kai Jėzus kiek toliau sako apie save: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51b) ir „jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6,53). Tai – Eucharistijos paskelbimas, kuris papiktina ir atitolina daugelį mokinių. Tačiau tai – pati didžiausia dovana, kurią Jėzus nori suteikti žmonijai: jo buvimas Eucharistijos sakramente, kuris numalšina sielos ir kūno alkį, teikia džiaugsmo pilnatvę per artimą susijungimą su Jėzumi. Pasisotinus šia duona, nebelieka pagrindo jokiam kitam alkiui. Kiekvienas mumyse glūdintis meilės ir tiesos troškimas yra pasotinamas To, kuris yra pati Meilė, pati Tiesa. „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.Taigi ši duona maitina Juo jau čia žemėje. Tačiau yra mums duota tam, kad galėtume ir mes savo ruožtu pasotinti dvasinį ir materialinį mus supančios žmonijos alkį. Pasaulis Kristaus skelbimą priima ne tiek iš Eucharistijos, kiek iš krikščionių, besimaitinančių ja ir Žodžiu, gyvenimo. Jie skelbia Evangeliją gyvenimu ir balsu, leisdami Jėzui būti tarp žmonių. Krikščionių bendruomenės gyvenimas Eucharistijos dėka tampa Jėzaus gyvenimu, – taigi gyvenimu, pajėgiu teikti meilę, Dievo gyvenimą kitiems. „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.Duonos metafora Jėzus pamoko mus ir paties tikriausio, krikščioniškiausio būdo, kaip mylėti savo artimą. Iš tiesų, ką reiškia mylėti? Mylėti reiškia „tapti vìena“ su visais, tapti vìena visame, ko trokšta kiti, pačiuose menkiausiuose ir nereikšmingiausiuose dalykuose, o taip pat ir tuose, kurie gal mažai domina mus, bet yra svarbūs kitiems. Jėzus nuostabiai parodė šitokio būdo mylėti pavyzdį, tapdamas mums duona. Jis tampa duona, kad įeitų į visus, kad taptų valgomas, kad taptų vìena su visais, tarnautų visiems, mylėtų visus. Tebūna tai ir mūsų pasiryžimas: tapti vìena iki leidimosi būti suvalgomiems. Šitai yra meilė – tapti vìena tokiu būdu, kad kiti jaustųsi mūsų meilės pamaitinti, paguosti, atjausti, suprasti. Chiara Lubich (2000 m. rugpjūtis) |