Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2014 11

 

 

„Tu esi gyvenimo šaltinis“ (Ps 36,10).

Šitas Šventojo Rašto Žodis pasako kažką tokio svarbaus ir gyvybingo, kad tampa susitaikymo ir bendrystės įrankiu.

Visų pirma mums sako, kad yra tik vienas gyvenimo šaltinis – Dievas. Iš Jo, iš kuriančios jo meilės gimsta visata, tampanti ir žmogaus namais.

Tai Jis suteikia mums gyvybę su visomis jos dovanomis. Psalmininkas, pažįstantis dykumų atšiaurumą ir sausrą, žinantis, ką reiškia vandens šaltinis, su aplink jį vešinčia gyvybe, negalėjo rasti gražesnio įvaizdžio apdainuoti kūrinijai, kuri tartum upė išsilieja iš Dievo gelmių.

Tad štai, ištrykšta iš širdies garbinimo ir dėkojimo himnas. Toks turėtų būti pirmas mūsų žingsnis, pirmas dalykas, kurį turėtume išmokti iš Psalmės žodžių: garbinti Dievą ir jam dėkoti. Dėkoti už jo darbus, už kosmoso stebuklus ir už tą gyvą žmogų, kuris yra Jo garbė ir vienintelė būtybė, galinti Jam ištarti:

„Tu esi gyvenimo šaltinis“.

Tačiau Tėvo meilei neužteko vien ištarti Žodį, kuriuo visa buvo sukurta. Jis norėjo, kad pats jo Žodis priimtų mūsų kūną. Dievas, vienintelis tikras Dievas, tapo žmogumi Jėzuje ir atnešė į žemę gyvenimo šaltinį.

Kiekvieno gėrio, kiekvienos būties ir kiekvienos laimės versmė atėjo įsikurti tarp mūsų, kad ją, taip sakant, turėtume po ranka. „Aš atėjau, - sako Jėzus, - kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10). Savimi Jis užpildė visą mūsų egzistencijos laiką ir erdvę. Panoro visada su mumis pasilikti, taip, kad galėtume jį atpažinti ir mylėti po kuo įvairiausiu rūbu.

Kartais mums kyla mintis: „Kaip būtų gera gyventi Jėzaus laikais!“ Ir ką gi, jo meilė išrado būdą, kaip pasilikti ne viename mažame Palestinos kampelyje, bet visose pasaulio vietose: Jis tampa esančiu Eucharistijoje, kaip buvo žadėjęs. Ten galime atsigerti, kad pamaitintume ir atnaujintume savo gyvenimą.

„Tu esi gyvenimo šaltinis“.

Kitas šaltinis, iš kurio galima semtis gyvojo Dievo buvimo vandens, yra brolis, sesuo. Kiekvienas, ypač stokojantis, artimas, praeinantis pro šalį, – jei mes jį mylime, yra mūsų geradarys – ne mes jo, – nes dovanoja mums Dievą. Išties, mylėdami jame Jėzų [„Buvau išalkęs (…), ištroškęs (…), svetimšalis (…), kalėjime (…)“ Plg. Mt 25, 31-40.], mainais gauname jo meilę, jo gyvenimą, kadangi Jis pats, esantis mūsų broliuose ir seseryse, yra to šaltinis.

Vandeniu turtingas šaltinis yra Dievo buvimas mumyse. Jis visada mums kalba, o mes turime klausytis jo balso – sąžinės. Juo labiau stengiamės mylėti Dievą ir artimą, tuo labiau stiprėja jo balsas, nustelbdamas visus kitus. Tačiau yra išskirtinis momentas, kada galime kaip niekad pasisemti iš jo buvimo mumyse: kai meldžiamės ir stengiamės pagilinti savo tiesioginį santykį su Juo, gyvenančiu mūsų sielos gelmėje. Tai yra tarsi giluminio vandens gysla, kuri niekada neišsenka, kuri visada mums prieinama ir kuri kas akimirką gali numalšinti mūsų troškulį. Tereiks tik trumpam užverti sielos langines ir susitelkti, kad surastume tą versmę, nors ir būdami labiausiai išdegintoje dykynėje. Kol pasieksime tokį susijungimą su Juo, kuriame jausime, jog esame jau ne vieni, bet dviese: Jis manyje, o aš Jame. Vis dėlto – jo dovanos dėka – esame viena kaip vanduo ir versmė, kaip gėlė ir jos sėkla.

Tad Psalmės Žodis teprimins mums, kad tik Dievas yra gyvenimo, vadinasi, ir pilnos bendrystės, ramybės bei džiaugsmo šaltinis. Kuo daugiau gersime iš to šaltinio, kuo labiau gyvensime iš to gyvojo vandens, kuriuo mums yra jo Žodis, tuo labiau priartėsime vieni prie kitų ir gyvensime kaip broliai ir seserys. Tada išsipildys, kaip tęsia Psalmė: „Tavo šviesoje matome šviesą“, tą pačią, kurios žmonija laukia.

Chiara Lubich (2002 m. sausis)

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams