Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2015 01

Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“ (Jn 4,7).

Jėzus palieka Judėją ir iškeliauja į Galilėją. Kelias veda per Samariją. Apie vidurdienį, saulei kaitinant, nuvargęs nuo kelionės, Jis prisėdo palei šulinį, kurį patriarchas Jokūbas buvo iškasęs prieš 1700 metų. Jis ištroškęs, tačiau neturi kuo pasisemti vandens. Šulinys gilus, 15 metrų, kaip įprasta dar ir šiandien.

Mokiniai nuėjo į miestą nusipirkti maisto. Jėzus liko vienas. Ateina moteris su ąsočiu ir jis paprasčiausiai paprašo jos gerti. Toks prašymas prieštarauja laikų papročiams: vyras niekada nesikreipia tiesiogiai į moterį, tuo labiau į nepažįstamą. Be to, žydus ir samariečius skiria skirtingos religinės nuostatos: Jėzus yra žydas, o moteris – samarietė. Nesutarimai, ir net neapykanta tarp dviejų tautų turi gilias istorines bei politines šaknis. Yra dar ir papildoma, moralinio pobūdžio siena tarp jo ir jos: samarietė yra turėjusi ne vieną vyrą ir susisaisčiusi nereglamentuotais santykiais. Galbūt dėl to ji ir ateina semtis vandens ne kartu su kitomis moterimis rytais arba vakarais, bet tokiu neįprastu laiku, vidurdienį – kad išvengtų jų komentarų.

Jėzus nesileidžia sąlygojamas jokių barjerų ir užmezga dialogą su nepažįstamąja. Nori įeiti į jos širdį ir prašo:

„Duok man gerti“.

Jėzus yra paruošęs jai dovaną, gyvojo vandens dovaną: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria kas mane tiki“, taip jį girdėsime šaukiant vėliau Jeruzalės šventykloje (7,37). Vanduo yra svarbus kiekvienai gyvybei, o tokiame sausringame krašte kaip Palestina jo vertė dar didesnė. Tai, ką Jėzus nori dovanoti, yra „gyvas“ vanduo, kuris simbolizuoja apreiškimą Dievo, kuris yra Tėvas ir yra meilė – Šventoji Dvasia, dieviškasis gyvenimas, kurį atėjo mums atnešti. Visa tai, ką jis dovanoja, yra gyva ir skirta gyvenimui: jis pats yra „gyvoji“ duona (plg. 6,51), yra Žodis, kuris atgaivina (plg. 5,25), yra paprasčiausiai Gyvenimas (plg. 11,25-26). Ant kryžiaus – dar sako mums Jonas, kuris buvo to liudytojas – kai vienas iš kareivių ietimi perdūrė jam šoną, „tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (19,34): tai maksimalus ir visiškas savęs dovanojimas.

Jėzus nieko neprimeta. Jis net nekaltina jos dėl gyvenimo būdo. Jis, kuris viską gali duoti, prašo, nes iš tikrųjų jam reikia jos dovanos:

„Duok man gerti“.

Prašo, nes yra pavargęs, nori gerti. Jis, gyvenimo Viešpats, pasidaro elgeta, neslėpdamas realaus savo žmogiškumo.

Prašo dar ir todėl, kad žino, jog kai kitas duoda, jam lengviau atsiverti ir savo ruožtu priimti.

Šiuo prašymu prasideda pokalbis, perpintas argumentais, nesusipratimais, įžvalgomis. Po jo Jėzus gali atskleisti tikrąją savo tapatybę. Dialogas nuvertė gynybos barjerus ir atvedė prie tiesos atradimo, prie vandens, kurį jis nori atnešti. Moteris palieka tai, ką tą akimirką turėjo vertingiausio, savo ąsotį, nes atrado daug vertingesnį dalyką, ir bėga į miestą, kad savo ruožtu pradėtų dialogą su savo kaimynais. Ji taip pat jiems nieko neprimeta, bet pasakoja tai, kas įvyko, perduoda savo patirtį ir kelia klausimą, kas yra tas sutiktasis, kuris jos prašo:

„Duok man gerti“.

Man atrodo, jog šis Evangelijos puslapis yra gera pamoka ekumeniniam dialogui, kurio reikalingumą mus primena kiekvienas sausis. „Maldos už krikščionių vienybę savaitė“ leidžia mums suvokti skandalingą susiskaldymą tarp Bažnyčių, kuris tęsiasi pernelyg daug metų. Ji kviečia mus priartinti laiką gilios bendrystės, kuri įveiktų visas kliūtis, kaip Jėzus įveikė susiskaldymą, skiriantį žydus ir samariečius.

Krikščionių susiskaldymas yra tik vienas iš daugelio, kurie mus kamuoja kuo įvairiausiose srityse: nesusipratimai, nesantaika šeimoje ar su kaimynais, įtampa darbe, priešiškumas imigrantams. Mus atskiriančios kliūtys dažnai gali būti socialinio, politinio, religinio pobūdžio ar tiesiog rezultatas skirtingų kultūrinių įpročių, kurių nesugebame priimti. Jos sukelia konfliktus ne vien tarp tautų ir etninių grupių, bet ir priešiškumą mūsų kaimynystėje. Ar negalėtume ir mes, kaip Jėzus, atsiverti kitam, įveikti skirtumus ir prietarus? Kodėl gi neįsiklausius – nesvarbu, kokiais būdais tai išreiškiama – į poreikį būti suprastam, į pagalbos, dėmesio šauksmą? Taip pat ir priešingoje pusėje esančiuose arba kitos kultūros, religijos, socialinės kilmės asmenyse slepiasi Jėzus, kuris kreipiasi į mus ir prašo:

„Duok man gerti“.

Spontaniškai atmintyje iškyla ir kitas panašus Jėzus žodis, ištartas ant kryžiaus. Jį taip pat perduoda Jono Evangelija – „Trokštu“ (19, 28). Tai pirmapradis poreikis, kiekvieno kito poreikio išraiška. Kiekviename skurstančiajame, bedarbyje, vienišame, svetimšalyje – net jeigu jis ir kitokio tikėjimo ar religinių įsitikinimų arba net jiems priešiškas žmogus, – kiekviename galime atpažinti Jėzų, kuris mums sako: „Trokštu“ ir mūsų prašo: „Duok man gerti“. Užtenka paduoti taurę vandens – sako Evangelija – kad gautume užmokestį (plg. Mt 10,42), kad užmegztume tą dialogą, kuris atkuria brolystę.

Taip pat ir mes, savo ruožtu, galime išreikšti savo poreikius nesigėdydami, kad „trokštame“ ir prašyti kitą: „Duok man gerti“. Taip galės gimti nuoširdus dialogas ir konkreti bendrystė, be baimės dėl skirtingumo, dėl rizikos išsakyti savo ir priimti kito nuomonę. Sutelkime visų pirma dėmesį į prieš mus stovinčio žmogaus potencialą, į jame glūdinčias, kad ir užslėptas, vertybes, kaip padarė Jėzus, kuris sugebėjo atpažinti, jog moteris gali kažką, ko jis negalėjo: pasemti vandens.

Fabio Ciardi

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams