„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2015 05 „Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4-5). |
|
„Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4-5). Kai Viešpats Dievas apsireiškė Mozei ant Sinajaus kalno, paskelbė savo tapatybę, tardamas apie save: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės” (Iš 34, 6). Hebrajų Biblija, nurodydama šios gailestingos meilės prigimtį, naudoja žodį (raḥămîm), kuris vartojamas ir kalbant apie motinos įsčias, vietą, kurioje atsiranda gyvybė. Prisistatydamas kaip „gailestingas“, Dievas parodo savo rūpestį kiekvienai būtybei, panašų į motinos rūpestį savo vaikui: ji myli jį, yra arti jo, jį apsaugo, juo rūpinasi. Biblija naudoja dar ir kitą žodį (ḥesed), norėdama išreikšti kitus gailestingos meilės aspektus: ištikimybę, gerumą, dosnumą, solidarumą. Taip pat ir Marija savo Magnificat gieda Visagalio maloningumą iš kartos į kartą (plg. Lk 1, 50). Pats Jėzus kalbėjo mums apie Dievo meilę, apreikšdamas jį kaip mums artimą „Tėvą“, dėmesingą kiekvienam mūsų poreikiui, pasiruošusį atleisti ir suteikti viską, ko mums reikia: „jis leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45). Jo meilė tikrai yra „apsti“ ir „didelė“, kaip ją apibūdina Laiškas efeziečiams, iš kurio yra paimtas gyvenimo Žodis: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“.Pauliaus žodžiai yra tarsi džiaugsmo šūksnis, matant nuostabų Dievo veikimą mūsų atžvilgiu: buvome mirę, o jis mus prikėlė ir suteikia naują gyvybę. Sakinys prasideda „bet“ – tai nurodo kontrastą tam, ką Paulius prieš tai konstatavo: tragišką padėtį žmonijos, nusikaltimų ir nuodėmių prispaustos, egoistinių ir piktų kėslų įkalintos, blogio jėgų veikiamos, atvirai prieš Dievą maištaujančios. Šitoje situacijoje ji būtų nusipelniusi jo rūstybės (plg. Ef 2, 1-3). Tačiau Dievas, užuot ją nubaudęs – štai didelė Pauliaus nuostaba – jai grąžino gyvybę: nesileidžia rūstybės vadovaujamas, o – gailestingumo ir meilės. Jėzus jau užsiminė apie tokį Dievo veikimą, kai papasakojo palyginimą apie dviejų sūnų tėvą, kuris atviromis rankomis priima jaunesnįjį, įklimpusį į nežmonišką gyvenimą. Taip pat ir palyginime apie gerąjį ganytoją, einantį ieškoti pražuvusios avies ir užsikeliantį ją ant pečių, kad parneštų namo; arba palyginime apie gailestingąjį samarietį, gydantį nuo plėšikų kritusio žmogaus žaizdas (plg. Lk 15, 11-32; 3-7; 10, 30-37). Dievas, gailestingasis Tėvas, palyginimuose simboliškai pavaizduotas, ne tik atleido, bet suteikė mums tą patį savo sūnaus Jėzaus gyvenimą, dieviškojo gyvenimo pilnatvę. Štai kodėl šis dėkingumo himnas: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“.Šis gyvenimo Žodis turėtų sužadinti mumyse tą patį Pauliaus bei pirmosios krikščionių bendruomenės džiaugsmą ir dėkingumą. Taip pat ir dėl kiekvieno iš mūsų Dievas pasirodo „apstus gailestingumo“ ir su „didžia meile“, pasiruošęs atleisti ir naujai pasitikėti. Nėra nuodėmių, skausmo, vienatvės situacijos, kurioje jis nebūtų, neitų šalia mūsų, kad nelydėtų mūsų kelyje, nesuteiktų mums pasitikėjimo, galimybės prisikelti bei jėgų pradėti visada iš naujo. Savo pirmoje „Viešpaties angelo“ maldoje, 2013 m. kovo 17 d., Popiežius Pranciškus pradėjo kalbėti apie Dievo gailestingumą. Ši tema vėliau tapo jam įprasta. Ta proga pasakė: „Dievo veidas yra veidas gailestingojo tėvo, kuris yra visada kantrus... mus supranta, mūsų laukia, nepavargsta mums atleisti...“ Užbaigė tą pirmą trumpą sveikinimą primindamas, kad: „Jis yra mylintis Tėvas, kuris visada atleidžia, kuris turi tą gailestingą širdį mums visiems. Mes taip pat mokykimės būti gailestingi su visais“. Šis paskutinis nurodymas siūlo mums konkretų būdą gyventi šiuo gyvenimo Žodžiu. Jei Dievas mums yra apstus gailestingumo ir didžios meilės, ir mes esame pašaukti būti gailestingi kitiems. Jei jis myli piktus žmones, kurie yra jo priešai, ir mes turėtume išmokti mylėti tuos, kurie nėra „malonūs“, net ir priešus. Argi Jėzus mums nepasakė: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo”? (Mt 5, 7); argi neprašė mūsų būti „gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas“? (Lk 6, 36) Taip ir Paulius kvietė savo Dievo išrinktas ir mylimas bendruomenes apsivilkti „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12). Jei pasitikime Dievo meile, mes taip pat galime savo ruožtu mylėti tokia meile, kuri yra arti kito kiekviename skausme ir poreikyje, kuri viską atleidžia, kuri apsaugo, kuri sugeba rūpintis. Taip gyvendami galėsime būti Dievo meilės liudytojai ir padėti atrasti tiems, kuriuos sutinkame, kad Dievas ir jiems yra apstus gailestingumo ir didis meilėje. Fabio Ciardi |