Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2015 07

„Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33)

Šiais žodžiais baigiasi Jėzaus atsisveikinimo kalbos, pasakytos mokiniams per Paskutinę vakarienę, prieš tai, kai jis bus atiduotas į rankas tų, kurie jį nužudys. Tai buvo atviras pokalbis, per kurį jis atskleidė giliausią savo santykio su Tėvu realybę bei misiją, kurią šis jam patikėjo.

Jėzus ruošiasi palikti žemę ir sugrįžti pas Tėvą, tuo tarpu mokiniai pasiliks pasaulyje ir pratęs jo veiklą. Jie, kaip ir jis, bus nekenčiami, persekiojami, net ir nužudyti (plg. 15, 18.20; 16, 2). Jų misija bus nelengva, kaip ir jo. Jis gerai žino sunkumus ir išbandymus, su kuriais jo draugai susidurs: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“, ką tik pasakė.

Jėzus kreipiasi į apaštalus, susibūrusius aplink jį per Paskutinę vakarienę, tačiau prieš savo akis mato visas kartas mokinių, kurie per amžius seks paskui jį, – taip pat ir mus.

Tikra tiesa. Tarp džiaugsmų, pasėtų mūsų kelyje, netrūksta ir „priespaudos“: netikrumas dėl ateities, neužtikrintas darbas, skurdas ir ligos, kančia dėl stichinių nelaimių ir karų, namuose ir tarp tautų paplitęs smurtas. Be to, yra ir priespaudos, susijusios su tuo, kad esame krikščionys: kasdienė kova gyventi pagal Evangeliją, bejėgiškumo jausmas, susiduriant su visuomene, kuri atrodo esanti abejinga Dievo žiniai, pajuoka, panieka, gal net atviras persekiojimas, vykdomas tų, kurie nesupranta arba yra nusistatę prieš Bažnyčią.

Jėzus žino, kas yra priespauda, kadangi pats yra ją patyręs. Tačiau sako:

„Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Šis teiginys, ryžtingai ir įtikinamai pasakytas, atrodo esąs prieštaravimas. Kaip Jėzus gali tvirtinti, kad nugalėjo pasaulį, kai visai netrukus po šių žodžių bus suimtas, nuplaktas, nuteistas ir pačiu žiauriausiu ir gėdingiausiu būdu nužudytas? Labiau nei nugalėtojas, atrodo, yra išduotas, atmestas, sutryptas, tad triukšmingai nugalėtas.

Kur glūdi jo pergalė? Be abejo, prisikėlime: mirtis negali jo pasisavinti. Jo pergalė yra tokia galinga, kad joje dalyvaujame ir mes: jis tampa esantis tarp mūsų ir pasiima mus su savimi į gyvenimo pilnatvę, į naują kūriniją.

Tačiau pirmiausia jo pergalė buvo pats didžiausios meilės aktas, kuriuo atidavė gyvybę už mus. Čia, visiškai pralaimėdamas, jis triumfuoja. Įsiskverbdamas į kiekvieną mirties užkampį, jis išlaisvino mus iš viso to, kas mus engia, ir perkeitė visa, ką turime neigiamo, tamsaus ar skausmingo, į susitikimą su juo, Dievu, Meile, pilnatve.

Paulius, kaskart, kai galvojo apie Jėzaus pergalę, iš džiaugsmo, atrodo, pamesdavo galvą. Jeigu jis – teigia – stojosi į akistatą su kiekvienu priešiškumu, net ir pačiu didžiausiu – mirtimi – ir ją nugalėjo, taip pat ir mes kartu su juo ir jame galime įveikti visus sunkumus. Maža to: jo meilės dėka esame „daugiau negu nugalėtojai“: „Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, […], nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38; plg. 1 Kor 15, 57).

Tad suprantamas Jėzaus kvietimas daugiau nieko nebebijoti:

„Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Šie Jėzaus žodžiai, kuriuos šį mėnesį norime išlaikyti gyvus, galės mums įkvėpti pasitikėjimo ir vilties. Kad ir kokios sunkios ir sudėtingos galėtų būti aplinkybės, kuriose atsiduriame, esame įsitikinę, kad Jėzus jas jau pasiėmė sau ir įveikė.

Mes neturime jo vidinės jėgos, tačiau turime jį patį, gyvenantį ir kovojantį su mumis. „Jei tu nugalėjai pasaulį, – galime jam pasakyti, kai jaučiamės sunkumų, išbandymų, pagundų priblokšti, – sugebėsi įveikti ir šią mano ‚priespaudą‘. Man, mano šeimai, mano bendradarbiams – tai, kas vyksta, atrodo kaip neperžengiama kliūtis. Mums atrodo, kad jos neįveiksime, tačiau su tavimi atrasime drąsos ir jėgų kovoti su šiuo priešiškumu, kol tapsime „daugiau nei nugalėtojai“.

Tai nereiškia, jog siūloma puoselėti šlovingą krikščioniško gyvenimo viziją, lyg viskas būtų lengva ir jau išspręsta. Jėzus nugalėjo būtent tada, kai išgyveno kančios, neteisybės, apleidimo ir mirties dramą. Jo pergalė yra pergalė to, kuris iš meilės pasitinka skausmą, kuris tiki gyvenimu po mirties.

Kartais galbūt ir mes, kaip Jėzus ir kaip kankiniai, turėsime laukti Dangaus, kad išvystume visišką pergalę prieš blogį. Dažnai bijoma kalbėti apie Rojų, lyg mintis apie jį prilygtų narkotikui, leidžiančiam išvengti akistatos su sunkumais; anestezija, atbukinanti kančias; pasiteisinimas, atleidžiantis nuo kovos prieš neteisybes. Tuo tarpu Dangaus viltis ir tikėjimas prisikėlimu yra stiprus impulsas susigrumti su visokiu priešiškumu, palaikyti kitus išbandymuose, tikėti, kad paskutinis žodis priklauso meilei, kuri nugali neapykantą, gyvenimui, kuris nugali mirtį.

Tad kaskart, kai susiduriame su bet kuriuo sunkumu – savo, šalia mūsų esančių žmonių arba tų, apie kuriuos girdime įvairiausiuose pasaulio kampeliuose – atnaujinkime savo pasitikėjimą Jėzumi, esančiu mumyse ir tarp mūsų, kuris nugalėjo pasaulį, kuris padaro mus pergalės dalininkais, kuris atveria mums vartus Rojaus, į kurį jis iškeliavo, kad paruoštų mums vietą. Tokiu būdu atrasime drąsos pasitikti kiekvieną išbandymą. Viską galėsime įveikti tame, kuris mums teikia jėgų.

Fabio Ciardi

atsisųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams