Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2015 10

 

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

Tai yra skiriamasis krikščionių atpažinimo ženklas, tipiškas jų bruožas. Arba bent jau turėtų būti, nes Jėzus šitaip įsivaizdavo savo bendruomenę.

Įspūdingas pirmųjų krikščionybės amžių dokumentas, Laiškas Diognetui, pažymi, kad „Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo“. Jie yra normalūs žmonės, kaip ir visi kiti. Tačiau turi paslaptį, kuri leidžia jiems daryti didžiulį poveikį visuomenėje, jie tampa tarsi jos siela (plg. 5–6 sk.).

Tai paslaptis, kurią Jėzus perdavė savo mokiniams prieš mirtį. Kaip senovės Izraelio išminčiai, kaip tėvas sūnui, taip ir jis, išminties Mokytojas, paliko savo palikimą – meną gyventi ir gerai gyventi. Sužinojo tai tiesiai iš Tėvo: „Jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15), tas palikimas – tai bendravimo su Tėvu vaisius. Jo esmė – meilė vienas kitam. Tai paskutinė jo valia, jo testamentas, į žemę atneštas dangaus gyvenimas, kuriuo dalijasi su mumis, kad taptų ir mūsų gyvenimu.

Jis nori, kad tai būtų jo mokinių tapatybė, kad juos būtų galima atpažinti iš tarpusavio meilės:

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“

Ar galima atpažinti Jėzaus mokinius iš tarpusavio meilės? „Bažnyčios istorija – tai šventumo istorija”, – rašė Jonas Paulius II. Tačiau vis dėlto „istorijoje esama įvykių, sudarančių priešingą liudijimą krikščionybės atžvilgiu“ (Incarnationis Mysterium, 11). Amžių bėgyje krikščionys Jėzaus vardu kovojo begalę karų, ir vis dar yra susiskaldę tarpusavyje. Yra žmonių, kurie dar ir šiandien sieja krikščionis su kryžiaus žygiais, su inkvizicijos teismais, arba juos mato kaip pasenusios moralės gynėjus, besipriešinančius mokslo pažangai.

Tai nebuvo būdinga gimstančios Jeruzalės bendruomenės krikščionimis. Žmonės žavėjosi tarp jų gyvuojančia gėrybių bendryste, vienybe, „džiugia ir tauria širdimi“ (plg. Apd 2, 46), kuri juos išskirdavo iš kitų. „Žmonės juos labai gerbė”, toliau skaitome Apaštalų Darbuose, ir todėl „nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“ (Apd 5,13–14). Bendruomenės gyvenimo liudijimas buvo labai patrauklus. Kodėl mes šiandien nesame žinomi kaip tie, kurie išsiskiria savo meile? Ką padarėme su šiuo Jėzaus įsakymu?

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“

Katalikams spalis tradiciškai yra „misijų“ mėnesis – skirtas apmąstyti Jėzaus siuntimą eiti į visą pasaulį skelbti Evangeliją, melstis ir paremti dirbančius pirmose misijų gretose. Šis gyvenimo žodis gali padėti visiems naujai sutelkti dėmesį į esminį krikščionių skelbimo aspektą. Skelbti evangeliją nereiškia primesti tikėjimą, tai ne prozelitizmas, ne suinteresuota pagalba vargšams, tikintis, kad šie atsiverstų. Tai nėra net pirmiausia reiklus moralinių vertybių gynimas arba tvirtos pozicijos užėmimas neteisybės ir karų atžvilgiu, nors krikščioniui tai būtina laikysena, kurios jis negali vengti.

Krikščionių skelbimas pirmiausiai yra gyvenimo liudijimas, kurį kiekvienas Jėzaus mokinys turi parodyti asmeniškai: „Šiandienis žmogus mieliau klauso liudytojų, ne mokytojų“ (Evangelii nuntiandi, 41). Net priešiškai Bažnyčios atžvilgiu nusistatę asmenys dažnai būna paliečiami tų, kurie pašvenčia savo gyvenimą ligoniams, vargšams, kurie yra pasirengę palikti savo tėvynę ir vykti į nelaimės vietas, kad padėtų ir palaikytų paskutiniuosius.

Tačiau visų pirma Jėzus nori, kad visa bendruomenė liudytų Evangeliją. Ji turi parodyti, kad jo atneštas gyvenimas tikrai gali sukurti naują visuomenę, kur kuriami autentiškos brolybės, tarpusavio pagalbos ir tarnystės santykiai, rodomas sutartinis dėmesys silpniausiems bei labiausiai skurstantiems.

Bažnyčios gyvenime yra tokių liudijimų, kaip pavyzdžiui, pranciškonų ir jėzuitų pastatyti kaimai čiabuviams Pietų Amerikoje, arba vienuolynai su aplink jų gimusiais miesteliais. Taip pat ir šiandien bendruomenės ir bažnytiniai judėjimai kuria liudijimo miestelius, kur galima matyti naujos visuomenės ženklus, evangelinio gyvenimo, tarpusavio meilės vaisius.

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“

Nepasitraukiant iš vietų, kur gyvename ir nuo žmonių, kuriuos sutinkame, jei gyvename tarp mūsų vienybe, dėl kurios Jėzus atidavė savo gyvybę, galime sukurti alternatyvų gyvenimo būdą ir aplink save pasėti vilties ir naujo gyvenimo sėklas. Šeima, kasdien atnaujindama ryžtą konkrečiai gyventi tarpusavio meile, gali tapti šviesos spinduoliu tarpusavio abejingumo atmosferoje savo name ar kaimynystėje. Du ar daugiau asmenų, susitarę radikaliai įgyvendinti Evangelijos reikalavimus savo darbo srityje, mokykloje, savivaldybėje, administracijos biure, kalėjime, galės pertraukti kovos dėl valdžios logiką, sukurti bendradarbiavimo atmosferą ir skatinti brolybės atsiradimą.

Ar ne taip darydavo pirmieji krikščionys Romos imperijos laikais? Ar ne tokiu būdu skleidė perkeičiančią krikščionybės naujieną? Šiandien mes esame „pirmieji krikščionys“, pašaukti, kaip ir jie, atleisti vieni kitiems, vis naujai pažvelgti į kitą, padėti vieni kitiems; vienu žodžiu: mylėti vienas kitą taip, kaip Jėzus mus mylėjo, būdami tikri, kad jo buvimas tarp mūsų turi galią įtraukti ir kitus į dievišką meilės logiką.

Fabio Ciardi

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams