Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2015 11

 

„Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21)

Tai paskutinė, iš širdies kylanti malda, kuria Jėzus kreipiasi į Tėvą. Jis žino, kad prašo to, ko jo širdis labiausiai trokšta. Išties Dievas sukūrė žmoniją kaip savo šeimą, su kuria nori pasidalinti viskuo, net dieviškuoju savo gyvenimu. Ko kito svajoja tėvai savo vaikams, jei ne to, kad šie mylėtų vienas kitą, padėtų vienas kitam, kad gyventų santarvėje? O kas labiausiai juos liūdina, jei ne tai, kad mato juos susiskaldžiusius dėl pavydo, finansinių interesų tiek, kad net nebesikalba? Dievas taip pat nuo amžių svajojo, kad jo šeimos vaikus meilės bendrystė jungtų su juo ir vieną su kitu.

Dramatiškas žmonijos kilmės pasakojimas mums kalba apie nuodėmę ir laipsnišką žmonijos šeimos susipriešinimą: Pradžios knygoje skaitome kaip vyras apkaltina moterį, Kainas nužudo brolį, Lamekas didžiuojasi savo neproporcingu kerštu, Babelis sukelia tarpusavio nesupratimą ir žmonių pakrikimą... Dievo planas atrodo žlugęs.

Tačiau jis nepasiduoda ir ištvermingai siekia, kad šeima susijungtų. Istorija naujai prasideda su Nojumi, su Abraomo išsirinkimu, su išrinktosios tautos susiformavimu; ir taip toliau, kol nusprendžia atsiųsti savąjį sūnų į žemę, patikėdamas jam didžiulę misiją: surinkti į vieną šeimą visus išsisklaidžiusius vaikus, surinkti į vieną kaimenę prarastas avis, sugriauti atskyrimo sienas ir priešiškumą tarp tautų, kad sukurtų vienintelę naują tautą (plg. Ef 2, 14–16).

Dievas nesiliauja svajojęs vienybės, todėl Jėzus prašo jos kaip didžiausios dovanos, kokios tik galėtų mums visiems melsti: Meldžiu, Tėve,

„Tegul visi bus viena.“

Kiekvienai šeimai būdingi jos gimdytojų bruožai. Taip pat ir Dievo sukurtajai. Dievas yra meilė, ne vien todėl, kad myli savo kūrinį, bet ir todėl, kad pats yra Meilė: Trejybės asmenys yra dovana vieno kitam ir gyvena tarpusavio bendrystėje.

Tad, kai sukūrė žmoniją, Dievas ją suformavo pagal savo paveikslą ir panašumą, įspausdamas jai savo paties gebėjimą kurti santykius, kad kiekvienas žmogus gyventų abipusiu savęs dovanojimu. Visa Jėzaus maldos frazė, kuria norime gyventi šį mėnesį, sako: „Tegul visi bus viena; kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse.“ Mūsų vienybės modelis yra ne kas kita, kaip tarp Tėvo ir Jėzaus egzistuojanti vienybė. Atrodo neįmanoma, nes ji tokia gili. Tačiau tai tampa įmanoma dėl to ‚kaip‘, kuris taip pat reiškia ‚todėl‘: mes galime būti viena kaip Tėvas ir Jėzus būtent todėl, kad jie įtraukia mus į savo vienybę, ją mums dovanoja.

„Tegul visi bus viena“

Būtent tai yra Jėzaus darbas – suvienyti mus visus, kaip jis yra vienas su Tėvu, padaryti iš mūsų vieną šeimą, vieną tautą. Todėl jis tapo vienu iš mūsų, paėmė ant savęs visus mūsų nesutarimus ir mūsų nuodėmes, prikaldamas juos ant kryžiaus.

Jis pats nurodė kelią, kuriuo ketino eiti, vesdamas mus į vienybę: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 32). Kaip pranašavo vyriausiasis kunigas, jis „turėjo mirti (...) kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus (Jn 11, 52). Savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu iš naujo viską suvienijo Kristuje (plg. Ef 1, 10), atkūrė nuodėmės sugriautą vienybę, naujai subūrė šeimą aplink Tėvą ir vėl padarė mus broliais ir seserimis.

Jėzus savo misiją užbaigė. Dabar lieka mūsų dalis, mūsų pritarimas, mūsų „taip“, atsakantis į jo maldą:

„Tegul visi bus viena“

Koks yra mūsų indėlis įgyvendinant šią maldą?

Pirmiausia ji turi tapti mūsų. Galime paskolinti savo lūpas ir širdį Jėzui, idant jis ir toliau kreiptųsi į Tėvą šiais žodžiais, kasdien su pasitikėjimu kartodami jo maldą. Vienybė yra dovana iš aukščiau, reikia nenuilstamai su tikėjimu jos prašyti.

Be to, ji turi nuolat išlikti mūsų minčių ir norų viršūnėje. Jei tai yra Dievo svajonė, norime, kad ji būtų ir mūsų svajonė. Kartas nuo karto ir prieš kiekvieną sprendimą, kiekvieną pasirinkimą, kiekvieną veiksmą, galime savęs paklausti: ar tai padės kurti vienybę, ar tai geriausia, ką reikia daryti siekiant vienybės?

Galiausiai turėtume skubėti ten, kur susiskaldymai yra labiausiai akivaizdūs ir prisiimti juos, kaip tai padarė Jėzus. Tai gali būti trintys šeimoje ar tarp pažįstamų, kaimynystėje išgyvenamos įtampos, nesutarimai darbe, parapijoje, tarp Bažnyčių. Nepabėgti nuo nesutarimų ir nesusipratimų, nelikti abejingais, bet parodyti savo meilę, išklausant, skiriant dėmesio kitam, pasidalinant skausmu, kylančiu iš tos žaizdos.

Bet labiausiai gyventi vienybėje su tais, kurie pasiruošę jungtis prie Jėzaus ir jo maldos idealo, per daug nesureikšminant nesusipratimų ar idėjų skirtumų, būdami patenkinti „mažesniu tobulumu, bet vienybėje, užuot turėjus visišką tobulumą, bet nesantarvėje“, su džiaugsmu priimant skirtumus ir net laikant juos praturtinimu vienybei, kuri niekada nereiškia suvienodinimo.

Taip, kartais dėlto pasijusime esą ant kryžiaus, bet tai ir yra būtent tas kelias, kurį pasirinko Jėzus, norėdamas atkurti žmonijos vienybę, kelias, kuriuo ir mes norime eiti su juo.

Fabio Ciardi

atsisiųsti

paaugliams

jaunėliams

vaikams