„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2016 05 „Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21, 3). |
|
„Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21, 3). Toks visada buvo Dievo troškimas: gyventi su mumis, su savo tauta. Jau pirmieji Biblijos puslapiai tai parodo, kai pasakoja apie Dievą, nužengusį iš dangaus, vaikščiojantį sode ir kalbantį su Adomu bei Ieva. Ar ne tam mus sukūrė? Ko trokšta mylintysis, jei ne būti su mylimu žmogumi? Apreiškimo knyga, kuri stengiasi įžvelgti Dievo planą istorijai, suteikia mums tikrumą, kad Dievo troškimas bus visiškai įgyvendintas. Jis jau pradėjo gyventi tarp mūsų, kai atėjo Jėzus, Emanuelis – „Dievas su mumis“. O dabar, kai Jėzus prisikėlė, jo buvimas nebeapsiriboja tik viena vieta ar vienu laiku – jis išsiplėtė per visą pasaulį. Su Jėzumi pradėta kurti nauja ir labai originali žmonių bendruomenė, tauta, sudaryta iš daugybės tautų. Dievas nenori gyventi tik mano sieloje, mano šeimoje, mano tautoje, bet tarp visų tautų, pašauktų suformuoti vieną tautą. Kita vertus, šiuolaikinis žmonių mobilumas keičia pačią tautos sąvoką. Daugelyje šalių tautą dabar jau sudaro daugybė tautų. Esame tokie skirtingi pagal odos spalvą, kultūrą, religiją. Dažnai žiūrime vieni į kitus su įtarumu, nepasitikėjimu ir baime. Kariaujame vieni prieš kitus. Tačiau Dievas yra visų Tėvas, jis myli mus visus ir kiekvieną. Jis nenori gyventi su viena tauta – „žinoma, su mūsų“, esame linkę galvoti – ir apleisti kitas. Jam visi mes esame sūnūs ir dukros, vienintelė šeima. Tad šio mėnesio Gyvenimo Žodžio vedami, mokykimės vertinti skirtingumą, gerbti kitą, žvelgti į jį kaip į žmogų, kuris yra dalis manęs: aš esu kitas, kitas yra aš; kitas gyvena manyje, aš gyvenu kitame. Pradedant nuo žmonių, su kuriais gyvenu kasdien. Tokiu būdu sukuriame erdvę Dievui būti tarp mūsų. Tada jis sudarys vienybę, išsaugos kiekvienos tautos tapatybę, sukurs naują socialumą. Chiara Lubich tai įžvelgė jau 1959 metais, kai parašė nepaprastai aktualų bei neįtikėtinai pranašišką puslapį: „Jei vieną dieną žmonės, – ne kaip atskiri asmenys, o kaip tautos – sugebės patraukti į šalį save pačius, tai, kaip jie supranta savo tėvynę ir tai darys vardan tarpusavio meilės tarp Šalių, kurios Dievas prašo taip, kaip prašo tarpusavio meilės tarp brolių, ta diena bus naujos eros pradžia, nes tą dieną Jėzus gyvens tarp tautų. Dabar yra metas, kai kiekviena tauta turi peržengti savo sienas ir žvelgti plačiau; atėjo laikas, kai kito tėvynę reikia mylėti kaip savąją, kai mūsų akys turi įgyti naujo tyrumo. Neužtenka išsižadėti savęs, kad būtume krikščionys. Šiandienos laikai iš Kristaus sekėjų reikalauja kai ko daugiau: krikščionybės socialinės sąžinės. Viliamės, kad Viešpats pasigailės šio suskaldyto ir išsklaidyto pasaulio, šių tautų, užsidariusių savo kiautuose, kurios kontempliuoja savąjį grožį – vienintelį joms egzistuojantį, bet ribotą ir nepakankamą, – kurios sukąstais dantimis įsikimba į savus lobius, taip pat ir į tas gėrybes, kurios galėtų pasitarnauti kitoms tautoms, kur mirštama iš bado. Jis nugriaus kliūtis, leisdamas, kad meilė nepertraukiamu srautu tekėtų tarp vieno krašto ir kito, tekėtų dvasinių ir materialinių gėrybių srautas. Viliamės, kad Viešpats sukurs naują pasaulio tvarką, Jis – vienintelis, gebantis žmoniją suburti į vieną šeimą, o kartu – puoselėti tautų atskirumą, idant kiekvienos tautos spindėjime, skirtame pasitarnauti kitiems, sužibėtų vienintelė gyvenimo šviesa, kuri, papuošdama žemiškąją tėvynę, pavers ją amžinosios Tėvynės prieangiu.“ Fabio Ciardi |