Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
2016 06 „Taikiai sugyvenkite tarpusavyje“ (Mk 9, 50).

„Taikiai sugyvenkite tarpusavyje“ (Mk 9, 50).

Koks taiklus – konfliktų, žeidžiančių žmoniją daugelyje pasaulio vietų, akivaizdoje – šis Jėzaus kvietimas taikai. Palaiko gyvą viltį, žinant, jog tai Jis yra taika ir kad pažadėjo mums savo ramybę.

Evangelijoje pagal Morkų šiais žodžiais užbaigiama grupė Jėzaus paaiškinimų Kafarnaumo namuose susirinkusiems mokiniams, kuriems Jėzus atskleidžia, kaip turėtų gyventi jo bendruomenė. Išvada aiški: viskas turi vesti prie taikos, kurioje slypi visoks gėris.

Taikos, kurią esame kviečiami patirti kasdieniame gyvenime: šeimoje, darbe, su tais, kurių politinės pažiūros skiriasi nuo mūsiškių. Taikos, kuri nebijo susidurti su skirtingomis nuomonėmis, apie kurias reikia atvirai kalbėti, jei siekiame vis tikresnės ir gilesnės vienybės. Taikos, kuri tuo pačiu metu reikalauja budėti, kad meilės santykis niekada nenutrūktų, nes kitas asmuo yra vertingesnis nei galimi skirtingumai tarp mūsų.

„Kur atkeliauja vienybė ir tarpusavio meilė, – tvirtino Chiara Lubich, – ten atkeliauja ir taika, maža to, tikroji taika. Nes kur yra tarpusavio meilė, ten tam tikru būdu Jėzus yra tarp mūsų, o Jis yra taika, pati tikriausia taika“.

Jos vienybės idealas gimė per Antrąjį pasaulinį karą ir iškart atsiskleidė kaip neapykantos ir sudraskymų priešnuodis. Nuo tada bet kokio konflikto akivaizdoje Chiara ir toliau atkakliai siūlo Evangelijos meilės logiką. Kai, pavyzdžiui, 1990 metais sprogo karas Irake, ji išreiškė karčią nuostabą, kad vėl tenka girdėti „žodžius, kuriuos laikėme seniai palaidotais, pavyzdžiui: „priešas“, „priešai“, „pasireiškia priešiškumas“, o paskui karo pranešimai, kaliniai, pralaimėjimai (...). Sunerimę supratome, kad buvo sužeista pagrindinio krikščionių principo širdis, pats svarbiausias Jėzaus „įsakymas“ – tas „naujasis“. (...) Užuot mylėję vienas kitą, užuot buvę pasiruošę mirti vienas už kitą, štai žmonės vėl pasirinko neapykantą: panieką, kankinimus, žudymą. Kaip iš to išeiti? – klausė savęs. „Kur tiktai įmanoma, turime užmegzti naujus arba pagilinti jau egzistuojančius santykius tarp mūsų krikščionių ir kitų monoteistinių religijų išpažinėjų: musulmonų ir žydų“, – kitaip tariant, tarp tų, kurie anuomet konfliktavo.

Tas pat galioja iškilus bet kuriam konfliktui: užmegzti tarp žmonių ir tautų išklausymu, tarpusavio pagalba ir meile paremtus santykius, Chiara dar pridurtų – net „būti pasiruošus mirti vieniems už kitus“. Turime patraukti į šalį savo motyvus, kad suprastume kito mintis, net ir žinodami, kad ne visada sugebėsime suprasti jį iki galo. Kitas tikriausiai daro tą patį mano atžvilgiu ir tikriausiai taip pat kartais nesupranta manęs bei mano motyvų. Vis tiek norime likti atviri kitam, nepaisant skirtumų ir nesusipratimų, išsaugodami visų pirma santykį su juo.

Evangelija pateikia šį žodį kaip imperatyvą: „Taikiai sugyvenkite.“ Tai reiškia, jog pagal šį paliepimą reikia rimtai ir reikliai įsipareigoti. Tai viena iš svarbiausių meilės ir gailestingumo formų, kurią esame kviečiami paliudyti vienas kitam.

Fabio Ciard

atsisiųsti

paaugliams

vaikams