Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2016 09

„Viskas yra jūsų! Bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22–23)

Esame Korinto krikščionių bendruomenėje. Ji labai gyva, pilna iniciatyvų, gyvybingumo jai prideda įvairios grupės, atstovaujančios skirtingoms charizmatinėms srovėms. Dėl to kyla įtampa tarp žmonių ir grupių, susiskaldymai, asmenybių kultas, troškimas vadovauti. Paulius ryžtingai įsiterpia ir primena visiems, kad ne bendruomenėje egzistuojantis dovanų ir lyderių turtingumas bei įvairovė, o kažkas daug gilesnio jungia juos į vienybę: priklausymas Dievui.

Dar kartą labai aiškiai nuskamba didysis krikščionių skelbimas: Dievas yra su mumis, mes nesame pamesti, našlaičiai, palikti sau, esame – jo vaikai, esame jo. Kaip tikras tėvas jis rūpinasi kiekvienu, duoda visa tai, ko reikia mūsų gėriui. Jis myli ir dovanoja netgi su pertekliumi: „Viskas yra jūsų – tvirtina Paulius – pasaulis, gyvenimas, mirtis, dabartis, ateitis, viskas yra jūsų!“ Ir dar mums dovanojo savo Sūnų, Jėzų.

Koks pasitikėjimas iš Dievo pusės atiduoti viską į mūsų rankas. Tačiau kiek kartų mes piktnaudžiavome jo dovanomis: jautėmės esą kūrinijos viešpačiai tiek, kad ją apiplėšiame ir niokojame; mūsų brolių ir seserų viešpačiai tiek, kad juos pavergiame ir žudome; savo gyvenimo viešpačiai tiek, kad jį žlugdome narcisizmu ir savinaika.

Begalinė Dievo dovana – „Viskas yra jūsų“ – kviečia dėkingumui. Dažnai skundžiamės dėl to, ko neturime, ar kreipiamės į Dievą vien su prašymais. Kodėl neapsižvalgius aplinkui, kad atrastume visa tai, kas gera ir gražu aplink mus? Kodėl gi nepadėkojus Dievui už tai, ką mums dovanoja kasdien?

Be to, „viskas yra jūsų“ yra ir atsakomybė, reikalaujanti iš mūsų rūpesčio bei jautrumo: turime prižiūrėti tai, kas mums patikėta – visą pasaulį ir kiekvieną žmogų – taip kaip Jėzus rūpinasi mumis („jūs esate Kristaus“), kaip Tėvas rūpinasi Jėzumi („Kristus yra Dievo“).

Turėtume sugebėti džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais, būti pasiruošę priimti kiekvieną aimaną, susiskaldymą, skausmą, prievartą kaip kažką, kas mums priklauso, pasidalinti juo ir perkeisti jį į meilę. Viskas mums duota, kad neštume tai Kristui, t. y. gyvenimo pilnatvei, ir Dievui, t. y. galutiniam tikslui, sugrąžindami kiekvienam dalykui ir kiekvienam žmogui jo orumą bei giliausią prasmę.

Vieną 1949 metų vasaros dieną Chiara Lubich pajuto tokią vienybę su Kristumi, kad jautėsi sujungta su juo kaip sužadėtinė su savo Sužadėtiniu. Tad pradėjo galvoti, kokią dovaną turėtų jam atnešti, ir suvokė, kad tai turėtų būti – visa kūrinija. Juk jis iš savo pusės jai kaip palikimą atneš visą Rojų. Tuomet Chiara prisimena Psalmės žodžius: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe“ (plg. Ps 2, 8). „Tikėjome ir prašėme, ir jis mums davė viską, ką galėjome paskui jam atnešti, – o Jis mums duos Dangų. Mes sukurtąjį, Jis – Nesukurtąjį [pasaulį].“

Savo gyvenimo pabaigoje, kalbėdama apie Judėjimą, kurį ji sužadino ir kuriame ji atpažino save, Chiara Lubich taip rašė: „Koks šiuo metu yra paskutinis mano troškimas? Norėčiau, kad Marijos veikimas (Fokoliarų judėjimas) laikų pabaigoje, kai visas sutelktas lauks pasirodymo apleistajam prisikėlusiam Jėzui akimirkos, galėtų jam pakartoti – pasinaudodamas prancūzų teologo Jacques Leclercq žodžiais, kurie visada mane sujaudina: „...tavo man skirtą dieną, mano Dieve, ateisiu pas Tave... Ateisiu pas Tave, mano Dieve (...) su pačia didžiausia savo svajone: glėbyje Tau atnešti pasaulį.“

Fabio Ciardi

atsisiųsti

paaugliams

vaikams