„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2017 01 „Išties Kristaus meilė valdo mus“ (plg. 2 Kor 5, 14–20). |
|
„Išties Kristaus meilė valdo mus“ (plg. 2 Kor 5, 14–20) „Vakar vakare kartu su mamos drauge ėjome vakarieniauti į restoraną. Vietoj garnyro užsisakiau žirnių, nes paskui norėjau suvalgyti mėgstamiausią savo desertą. Tačiau mama pasakė – ne. Buvau bepradedanti pykti, tačiau prisiminiau, kad Jėzus buvo šalia mamos, ir tada nusišypsojau.“ „Šiandien, po įtemptos dienos sugrįžau namo. Žiūrėjau televizorių, bet vienu momentu brolis atėmė iš manęs valdymo pultelį. Aš labai supykau, bet paskui nurimau ir leidau jam žiūrėti televizorių.“ „Šiandien mano tėvas man pasakė tam tikrą dalyką ir aš jam blogai atsakiau. Pažiūrėjęs į jį supratau, kad nebuvo laimingas. Tada atsiprašiau, o jis man atleido.“ Tai patirtys su Gyvenimo Žodžiu, kurias papasakojo vienos Romos mokyklos penktokai. Galbūt nėra tiesioginio ryšio tarp šių patirčių ir Žodžio, kuriuo jie gyveno tuo metu, bet būtent toks yra įgyvendintos Evangelijos vaisius: skatina mylėti. Kad ir kokį Žodį stengiamės įgyvendinti, padariniai – visada tokie patys: jis pakeičia mūsų gyvenimą, įdeda į širdį kitų poreikiams dėmesingą žvilgsnį, skatina tarnauti broliams ir seserims. Ir negali būti kitaip: priimtas bei įgyvendintas Žodis gimdo Jėzų mumyse ir padaro taip, kad pradedame elgtis kaip jis. Būtent šitai aiškina Paulius, rašydamas korintiečiams. Tai, kas skatino apaštalą skelbti Evangeliją ir veikti dėl jo įkurtų bendruomenių vienybės, buvo gili su Jėzumi išgyventa patirtis. Jis jautėsi Jo mylimas, išgelbėtas; Jėzus taip prasismelkė į jo gyvenimą, kad niekas ir joks žmogus nebūtų galėjęs nuo Jo atskirti: nebe Paulius gyveno, bet Jėzus – jame. Mintis, kad Viešpats jį taip mylėjo, jog net atidavė už jį gyvybę, tarsi vedė jį iš proto, nebedavė jam ramybės ir skatino neįveikiama galia tą patį daryti su tokia pat meile. Ar Kristaus meilė skatina ir mus su tokiu užsidegimu? Jei tikrai patyrėme jo meilę, negalime savo ruožtu nemylėti ir drąsiai įžengti ten, kur veši susiskaldymai, konfliktai, neapykanta, kad įneštume santarvės, taikos, vienybės. Meilė mums suteikia galimybę peržengti kliūtį ir pasiekti tiesioginį santykį su žmonėmis, suprasti juos, dalintis, kartu ieškoti sprendimų. Tai nėra viena iš daugelio galimybių. Vienybės reikia siekti bet kokia kaina, negalime leisti, kad mus stabdytų netikras atsargumas, sunkumai ar galimi konfliktai. Tai ypač aktualu ekumeninėje srityje. Šis žodis parinktas mėnesiui, kuriame švenčiama Maldos už vienybę savaitė, kad juo galėtų gyventi įvairių Bažnyčių ir bendruomenių krikščionys ir kad jie visi jaustųsi Kristaus meilės skatinami eiti vieniems kitų link ir atkurti vienybę. „Tikras susitaikinimo krikščionis bus tik tas, – tvirtino Chiara Lubich 1997 m. birželio 23 d. II Europos Ekumeninės Asamblėjos Grace (Austrija) atidarymo proga, – kuris geba mylėti kitus pačia Dievo meile, ta meile, kuri leidžia matyti Kristų kiekviename, kuri yra skirta visiems – Jėzus mirė už visus žmones – kuri visada imasi iniciatyvos, pirma myli; ta meile, kuri kiekvieną myli kaip save patį, kuri vienijasi su broliais ir seserimis skausmuose ir džiaugsmuose. Bažnyčios taip pat privalo mylėti tokia meile.“ Gyvenkime ir mes radikalia meile, taip paprastai ir rimtai, kaip tie Romos mokyklos vaikai. Fabio Ciardi |