„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2017 04 „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti“ (Lk 24, 29). |
|
„Pasilik su mumis! Jau vakaras arti“ (Lk 24, 29) Tai dviejų bendrakeleivių kvietimas nepažįstamajam, sutiktam pakeliui iš Jeruzalės į Emauso kaimą. Keleiviai „kalbėjosi ir ginčijosi“ tarpusavyje dėl to, kas įvyko praėjusiomis dienomis mieste. Atrodo, kad jis – vienintelis nieko apie tai negirdėjęs. Tad priimdami į kompaniją, jiedu jam pasakoja apie „pranašą, galingą darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse“, kuriuo pasitikėjo. Jis Aukštųjų kunigų ir žydų vadovų buvo išduotas romėnams, vėliau nuteistas mirti ir nukryžiuotas. Didžiulė tragedija, kurios prasmės jie nesugebėjo suprasti. Bekeliaujant nepažįstamasis, pradėdamas nuo Šventojo Rašto, padeda jiems suvokti šių įvykių prasmę ir jų širdyse vėl įžiebia viltį. Pasiekus Emausą, pakvietė jį vakarieniauti: „Pasilik su mumis, jau vakaras arti.“ Sėdint kartu prie stalo, nepažįstamasis palaimina duoną ir ja pasidalina su jais. Tai jį atpažinti leidžiantis gestas: Nukryžiuotasis buvo miręs, o dabar prisikėlė! Iškart jiedu keičia programą: grįžta į Jeruzalę susirasti kitus mokinius, kad ir jiems perduotų tą didžiulę žinią. Mes taip pat galime būti nusivylę, priblokšti, apimti tragiško bejėgiškumo jausmo, susidurdami su neteisingumu, kuris užklumpa nekaltus ir bejėgius žmones. Mūsų gyvenime taip pat netrūksta skausmo, neaiškumo, tamsos... Kaip norėtume juos perkeisti į ramybę, viltį, šviesą sau ir kitiems. Nenorime sutikti Kažką, kas mus iki galo supranta ir nušviečia mūsų gyvenimo kelią? Jėzus, Žmogus-Dievas, laisva valia sutiko patirti tokį kaip mūsų skausmo tunelį, kad būtų tikras, jog pasieks kiekvieną iš mūsų mūsų situacijos gelmėje. Jis patyrė ne tik fizinį, bet ir vidinį skausmą: nuo draugų išdavystės iki jausmo, kad apleido jį tas Dievas, kurį visada vadindavo Tėvu. Dėl savo nepalaužiamo pasitikėjimo Dievo meile, jis įveikė tą didžiulį skausmą, pavesdamas save Tėvui, o iš Jo gavo naują gyvenimą. Tuo pačiu keliu veda ir mus, žmones – nori keliauti kartu su mumis. 1999 m. balandžio mėnesio Gyvenimo Žodyje Chiara Lubich rašė: „Jis yra visur, kur tik yra skausmo. (...) Pabandykime atpažinti Jėzų visuose nepritekliuose, gyvenimo keblumuose, kiekvienoje nežinomybėje, asmeninėje bei kitų tragedijoje, mus supančios žmonijos kančioje. Tai yra Jis, kadangi Jis visa tai prisiėmė. (...) Užtenka ką nors konkretaus padaryti, kad numalšintume „Jo“ skausmus vargšuose (…), kad rastume naują gyvenimo pilnatvę.“ Septynmetė mergaitė pasakoja: „Labai kentėjau, kai mano tėtį pasodino į kalėjimą. Mylėjau Jėzų jame. Todėl neverkiau, kai eidavome jį aplankyti.“ Jauna sutuoktinė: „Palydėjau savo vyrą Robertą paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais, po to, kai gydytojai jam nepaliko jokios vilties. Nepalikau jo nė minutę. Mačiau jį ir mačiau Jėzų... Robertas buvo ant kryžiaus, tikrai ant kryžiaus.“ Jų tarpusavio meilė tapo šviesos šaltiniu jų draugams, įsitraukusiems į solidarumo lenktynes, kurios nesustojo, bet įtraukė daugelį kitų per naują socialinę asociaciją „Pasaulinis apkabinimas“. „Su Robertu išgyventa patirtis, – sako vienas jo draugų, – skatino mus sekti juo jo keliu Dievo link. Dažnai paklausdavome savęs, kokią prasmę turi kančia, liga, mirtis? Manau, kad visi, kurie turėjo malonę eiti gabaliuką kelio šalia Roberto, dabar tikrai žino atsakymą.“ Šį mėnesį visi krikščionys švęs Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Tai proga naujai uždegti mūsų tikėjimą Dievo meile, kuri leidžia skausmą mums perkeisti į meilę. Kiekvienas išsiskyrimas, netektis, nesėkmė – ir net pati mirtis – gali ir mums tapti šviesos bei ramybės šaltiniu. Tikri, kad Dievas yra arti kiekvieno mūsų – bet kokioje situacijoje pasitikėjimo kupini kartokime Emauso mokinių maldą: „Pasilik su mumis, jau vakaras arti.“ Letizia Magri |