Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“
(Gal 5,22).

Gyvenimo Žodis 2018 02

„Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“ (Apr 21,6).

Apaštalas Jonas Apreiškimo knygą parašė norėdamas paguosti ir padrąsinti savo laikmečio krikščionis, susidūrusius su persekiojimais. Ši simbolinių vaizdinių kupina knyga atskleidžia Dievo požiūrį į istoriją bei jos išsipildymą laikų pabaigoje: galutinę Jo pergalę prieš kiekvieną blogio jėgą. Knygoje jau švenčiamas tikslas – pilna ir šlovinga pabaiga, kurią Dievas numatė žmonijai. Pažadamas išlaisvinimas iš visų kančių: pats Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą (...); ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21,4).

„Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“.

Tokia perspektyva svarbi ir šiandien visiems tiems, kurie pradėjo nuoširdžiai ieškoti Dievo bei Jo sumanymus atskleidžiančio Žodžio; tiems, kurių viduje dega tiesos, teisingumo, brolybės troškimas. Jausti troškulį, ieškoti – Dievui yra teigiamos mūsų savybės, gera pradžia. O Jis mums pažada gyvybės šaltinį.

Dievo pažadėtas vanduo yra duodamas veltui. Tad yra siūlomas ne vien tam, kuris tikisi rasti malonę pas Dievą dėl savo pastangų, bet kiekvienam, kuris jaučia silpnumo naštą ir pasikliauja Jo meile būdamas tikras, jog bus išgydytas ir atras gyvenimo pilnatvę bei laimę. Tad paklauskime savęs: ko mes trokštame? Prie kokių šaltinių einame, norėdami numalšinti savo troškulį?

„Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“.

Galbūt trokštame būti priimti, turėti vietą visuomenėje, įgyvendinti savo sumanymus... Tačiau šie visiškai teisėti lūkesčiai, kartais gali nuvesti prie šulinių, kuriuos teršia savanaudiškumas, rūpinimasis užsidarymas asmeniniais interesais ar net silpniausiųjų engimas. Tautos, patiriančios švaraus geriamojo vandens šulinių stoką, puikiai nutuokia, kokios pražūtingos gali būti pasekmės, pritrūkus šio gyvybei ir sveikatai būtino ištekliaus.

Vis dėlto, savo širdies gilumoje rasime dar ir kitą troškulį. Tą, kurį pats Dievas joje įdėjo: gyventi gyvenimą kaip dovaną, – gautą tam, kad ją dovanotume. Tad semkimės iš grynojo Evangelijos šaltinio, pašalinkime visas šiukšles, kurios galbūt jį dengia, ir leiskimės patys perkeičiami į dosnios meilės šaltinius, atvirus kitiems; nesustokime neišvengiamų pakeliui sutiktų sunkumų akivaizdoje.

„Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio“.

Kai mes tarp krikščionių gyvename tarpusavio meilės įstatymu, suteikiame galimybę ypatingai Dievo intervencijai. Chiara Lubich rašo: „Kiekviena akimirka, kai stengiamės gyventi Evangelija, yra lašas to gyvojo vandens, kurio atsigeriame. Kiekvienas meilės gestas mūsų artimajam yra to vandens gurkšnis. Taip, kadangi tas vanduo – toks gyvas ir brangus – ypatingas tuo, kad ištrykšta iš mūsų širdies kas kartą, kai ją atveriame visiems. Šis Dievo šaltinis dovanoja vandens tiek, kiek jo giluminė gysla pasitarnauja numalšinti kitų troškulį mažais ar dideliais meilės darbais.

O jeigu nesiliausime davę, ši ramybės ir gyvybės versmė teiks vis daugiau vandens ir niekada neišdžius.

Dar vieną paslaptį atskleidė mums Jėzus, palikdamas tarsi šulinį be dugno, iš kurio galima semtis. Kai du ar trys susivienija Jo vardu, mylėdami vienas kitą ta pačia Jo meile, Jis yra tarp jų. Tada mes jaučiamės laisvi, kupini šviesos, jaučiamės víena, o gyvojo vandens srovės trykšta iš mūsų. Išsipildys Jėzaus pažadas, nes iš Jo paties, esančio tarp mūsų, trykšta vanduo, numalšinantis troškulį amžiams”.

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams