Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2018 03

„Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų“ (Ps 25,4).

Karalių ir pranašą Dovydą, šios psalmės autorių, slegia sielvartas ir skurdas, baugina priešų keliama grėsmė. Jis norėtų rasti išeitį iš šios skausmingos situacijos, tačiau jaučiasi visiškai bejėgis. Tad kelia akis į Izraelio Dievą, kuris visada saugodavo savo tautą, ir kupinas vilties maldauja, kad šis ateitų jam į pagalbą. Kovo mėnesio gyvenimo Žodis pabrėžia Dovydo prašymą pažinti Viešpaties kelius ir takus, kaip šviesą savo pasirinkimams, ypač sunkiomis akimirkomis.

„Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų“.

Ir mums gyvenime tenka priimti lemtingų sprendimų, įtraukiančių mūsų sąžinę ir visą mūsų asmenybę. Kartais prieš save turime daugybę galimų kelių ir nesame tikri, kuris yra geriausias. Kartais atrodo, kad nėra jokio kelio. Ieškoti kelio, kaip ir eiti į priekį, yra giliai žmogiška patirtis. Kartais pravartu prašyti pagalbos tų, kuriuos laikome savo draugais. Krikščioniškas tikėjimas veda mus į bičiulystę su Dievu: Jis yra Tėvas, kuris mus artimai pažįsta ir mielai lydi mus kelyje. Jis kasdien kviečia kiekvieną mūsų laisvai leistis į nuotykį, pasitelkiant kompasą, kuris yra nesuinteresuota meilė Jam ir visiems Jo vaikams. Tie keliai ir takeliai yra puikios galimybės sutikti kitų keliautojų, atrasti naujų bendrų tikslų. Krikščionis nėra izoliuotas asmuo, jis – dalis tautos, keliaujančios žmonijai skirto Dievo Tėvo plano link. Plano, kurį savo žodžiais ir visu savo gyvenimu mums apreiškė Jėzus – visuotinė brolybė, meilės civilizacija.

„Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų“.

O Viešpaties keliai yra drąsūs, kartais, rodos, priartėja prie mūsų galimybių ribos – kaip lynų tiltas kabantis virš gilių tarpeklių. Jie meta iššūkį egoistiniams įpročiams, išankstinėms nuostatoms, netikram nuolankumui ir atveria mums dialogo, susitikimo, įsipareigojimo bendram gėriui horizontus. Reikalauja iš mūsų visad naujos meilės, kuri įtvirtinta Dievo meilės ir ištikimybės mums uoloje, meilės, gebančios atleisti. Tai yra būtina sąlyga, norint kurti teisingumu ir taika pagrįstus santykius tarp žmonių ir tautų. Net ir paprastas, bet autentiškas meilės ženklas gali nušviesti kelią kitų žmonių širdyse.

Viename susitikime Nigerijoje, kur jaunimas ir suaugusieji dalijosi asmeninėmis evangelinės meilės patirtimis, mergaitė Maja štai ką papasakojo: „Vakar, kai mes žaidėme, vienas berniukas mane pastūmė ir aš parkritau. Jis pasakė „atsiprašau“, o aš jam atleidau“. Šie žodžiai taip palietė vieno vyro, kurio tėvą nužudė Boko Haram grupuotė, širdį, kad jis pasakė: „Aš pažiūrėjau į Mają. Jei ji, maža mergaitė, gali atleisti, vadinasi, ir aš galiu padaryti tą patį“.

„Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų“.

Jei norime pasirinkti patikimą kelionės gidą, prisiminkime, kad būtent Jėzus apie save yra pasakęs: „Aš esu kelias…“ (Jn 14, 6). Pasaulio jaunimo dienų Santjago de Komposteloje dalyvius 1989 m. Chiara Lubich padrąsino šiais žodžiais: „Pavadindamas save keliu, Jėzus norėjo pasakyti, kad turime eiti taip, kaip jis [...]. Galima sakyti, kad Jėzaus nueitas kelias turi vardą – meilė. Meilė, kuria Jėzus gyveno ir kurią jis atnešė į žemę, yra ypatinga ir išskirtinė. Tai ta pati meilė, kuri dega Dieve. [...]

Tačiau ką man mylėti? Mylėti Dievą – pirmoji mūsų pareiga. Paskui, mylėti kiekvieną artimą. Nuo ryto iki vakaro bendraujant su kitais vadovautis šia meile. Namuose, universitete, darbe, sporto aikštėse, atostogaujant, bažnyčioje, gatvėje turime išnaudoti kiekvieną progą mylėti kitus kaip save, matyti Jėzų juose, nė vieno neišskiriant, – priešingai, mylint pirmiems. [...]

Kuo giliau įeiti į kito sielą; įsigilinti į jo problemas, poreikius, nesėkmes, o taip pat ir džiaugsmus, kad galėtume dalintis viskuo. Tapti kitu. Kaip Jėzus, kuris, būdamas Dievas, iš meilės tapo žmogumi. Vienu iš mūsų. Taip mūsų artimas jausis suprastas, o jo našta taps lengvesnė, nes yra, kas ją neša kartu su juo, dalijasi jo skausmu ir mažais džiaugsmais. „Gyventi kitu, gyventi kitais – tai didelis idealas, tai nuostabus dalykas.“

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams