„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2019 03 „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6,36). |
|
„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6,36). Anot apaštalo Luko pasakojimo, paskelbęs savo mokiniams palaiminimus, Jėzus revoliucioningai kviečia mylėti kiekvieną žmogų kaip brolį, netgi jei jis pasirodytų esąs priešas. Jėzus tai gerai žino ir mus moko: esame broliai, nes turime vieną ir tą patį Tėvą, kuris visuomet ieško savo vaikų. Jis nori užmegzti su mumis santykį, Jis kviečia mus prisiimti atsakomybę, tačiau drauge Jo meilė yra tokia, kuri rūpinasi, išgydo, maitina. Tai motiniškas prielankumo ir švelnumo ženklas. Tai yra Dievo Gailestingumas, asmeniškai nukreiptas į kiekvieną žmogų su visu jo trapumu; dargi, Jis pirmenybę teikia esančiam kelio pakraštyje, atstumtam ir paniekintam. Gailestingumas – tai širdį pripildanti meilė, kuri išsilieja kitiems, kaimynams ir nepažįstamiems, mūsų visuomenei. Nes, būdami Dievo vaikai, galime panašėti į Jį tuo, kas būdinga Jam: meile, priėmimu, gebėjimu laukti kito. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“. Vis tik savo asmeniniame ir socialiniame gyvenime kvėpuojame augančio priešiškumo ir konkurencijos, abipusio įtarumo, teismo be savigynos, kito baimės atmosfera. Besikaupiantis nepasitenkinimas priveda prie konfliktų ir karų. Kaip krikščionys galime ryžtingai liudyti eidami prieš srovę: tapkime laisvi patys nuo savęs ir nuo mums primestų dalykų, ir pradėkime atkurti pašlijusius santykius ar susiskaldymus šeimoje, darbovietėje, parapijoje, politinėje partijoje. Jei kam nors padarėme ką bloga, drąsiai prašykime atleidimo ir keliaukime toliau. Tai didžiai orus veiksmas. Ir jei kas išties būtų mus įžeidęs, pabandykime jam atleisti, sukurkime savo širdyje tam žmogui naują erdvę, kad jis galėtų užgydyti mūsų žaizdą. Tačiau kas tai yra atleidimas? „Atleidimas nėra užmaršumas [...] nėra silpnumas, [...] tai nereiškia tvirtinti, jog tai, kas rimta, yra bereikšmis dalykas, ar kad gerai tai, kas yra blogis, [...] tai ne abejingumas. Atleidimas – tai valios ir sąžinės aktas, taigi laisvės, kuri reiškiasi priėmimu brolio tokio, koks jis yra. Nepaisant blogio, kurį iš jo patyrėme, kaip kad Dievas priima mus nusidėjėlius, nepaisant mūsų trūkumų. Atleidimas reiškia neatsiliepti įžeidimu į įžeidimą, bet daryti kaip sako Paulius: ‚Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu‘. Toks širdies atsivėrimas neimprovizuojamas. Tai kasdienis mūsų pastangų laimėjimas, tai pastovus mūsų kaip Dievo vaikų tapatybės stiprėjimas. Tai visų pirma Tėvo dovana, kurios prašyti ne tik galime, bet ir turime. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“. Jauna filipinietė M. pasakoja: „Man tebuvo vienuolika metų, kai užmušė mano tėvą, tačiau kaltųjų niekas neišaiškino, nes buvome neturtingi. Kai užaugau, studijavau teisę, norėdama atkurti teisingumą dėl savo tėvo mirties. Tačiau Dievas man turėjo kitokį planą: viena kolegė mane pakvietė į susitikimą su žmonėmis, rimtai įsipareigojusiais gyventi pagal Evangeliją. Taip pradėjau ir aš. Vieną dieną paprašiau Jėzaus, kad Jis išmokytų mane konkrečiai gyventi Jo žodžiu ‚Mylėkite savo priešus‘, nes jaučiau, kad mane dar buvo apėmusi neapykanta mano tėvą užmušusiems žmonėms. Taip nutiko, kad kitą dieną darbe sutikau jų grupės vadeivą. Pasisveikinau su juo šypsodamasi ir paklausiau, kaip sekasi jo šeimai. Šis pasisveikinimas paliko ne tik jį sumišusį, o ir mane dėl to, ką padariau. Neapykanta manyje tirpo, persikeisdama į meilę. Tačiau tai buvo tik pirmas žingsnis. Meilė yra kūrybinga! Pagalvojau, kad atleisti turėtume kiekvienam iš tos grupės. Taip su broliu nuvykome su jais susitikti, kad atkurtume mūsų ryšį ir paliudytume jiems, kad Dievas juos myli! Vienas jų už tai, ką padarė, paprašė mūsų atleidimo ir maldų už save ir savo šeimą“. Letizia Magri |