„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2019 07 „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mt 10,8). |
|
„Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mt 10,8). Evangelijoje pagal Matą Jėzus šiuo stipriu kvietimu kreipiasi į savuosius, į siunčiamuosius. Jis asmeniškai pažino paklydusią ir kenčiančią žmoniją ir Jam jos pagailo. Todėl per apaštalus Jis trokšta išplėsti gelbstintį, gydantį ir išlaisvinantį savo veikimą. Jie susirinko aplink Jėzų, klausėsi Jo žodžių ir gavo misiją – tikslą savo pačių gyvenimui. Jie į kelionę leidosi dėl to, kad liudytų Dievo meilę kiekvienam asmeniui. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Tačiau ką gi jie gavo dovanai, kad ir patys turi taip elgtis? Apaštalai Jėzaus žodžiuose, veiksmuose, pasirinkimuose ir visame jo gyvenime patyrė Dievo gailestingumą. Nepaisant savo silpnumų ir ribų, jie gavo naująjį meilės – abipusio priėmimo – Įstatymą. Jiems buvo dovanota tai, ką Dievas nori dovanoti visiems žmonėms – save patį, savo bičiulystę gyvenimo kelyje, savo šviesą pasirinkimuose. Tai kainos neturinčios dovanos, pranokstančios mūsų atsilyginimo pajėgumą, būtent tai, ką gavome dovanai. Jomis buvo apdalinti apaštalai ir visi krikščionys, kad patys taptų gėrio tarpininkais visiems, kuriuos sutinka. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Chiara 2006-ųjų spaly taip rašė: „Ypač dažnai Evangelijoje Jėzus kviečia duoti: duoti vargšams, prašantiems, norintiems skolintis, pavalgydinti alkstančius, prašančiam marškinių dovanoti apsiaustą, viską duoti dovanai. Jis pats davė pirmas: sveikatą – sergantiems, atleidimą – nusidėjėliams, gyvenimą – mums visiems. Egoistinį kaupimo instinktą Jis keičia dosnumu; susikoncentravimą į savo poreikius – dėmesiu kitam; turėjimo kultūrą – davimo kultūra [...]. Šio mėnesio Gyvenimo žodis padės mums naujai įvertinti kiekvieną savo veiksmą: nuo namų ruošos, darbo laukuose ar dirbtuvėse, iki biuro reikalų tvarkymo, mokyklinių užduočių ruošimo, iki atsakomybės visuomeniniuose, politiniuose ir religiniuose reikaluose. Viskas gali virsti dėmesingu ir rūpestingu tarnavimu. Meilė suteiks mums naujas akis, padedančias nujausti kitų poreikius. Tuomet galėsime išradingai ir dosniai jiems padėti. O koks viso to rezultatas? Ims atkeliauti dovanos, nes meilė prišaukia meilę. Padidės džiaugsmas, nes ‚palaimingiau duoti negu imti‘“. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Jėzaus ir Evangelijos logika visuomet tokia – gauti, kad pasidalintum, niekuomet nekaupti sau patiems. Tai ir mums kvietimas pripažinti, ką esame gavę – energiją, talentus, gebėjimus, materialius turtus, ir visu tuo tarnauti kitiems. Anot ekonomisto Luigino Bruni, „Dovana yra [...] toji dimensija, kuri gali lydėti kiekvieną veiksmą. Todėl ji nereiškia nemokamai, dovana nėra nuliui lygi kaina, bet, priešingai, begalinė kaina, į šią dovaną galima atsiliepti tik kitu dovanojimo veiksmu“. Dovana pranoksta rinkos, vartotojiškumo ir individualizmo logiką, ir veda į dalijimąsi, visuomeniškumą, brolybę, į naują davimo kultūrą. Patirtis patvirtina, jog nesuinteresuota meilė yra tikra ir tiesioginė provokacija, turinti teigiamas ir netikėtas pasekmes, plintančias visuomenėje tarsi gaisras. Taip nutiko Filipinuose, 1983-iaisiais prasidėjus vienai iniciatyvai. Tuo metu politinė ir socialinė šalies situacija buvo labai sudėtinga, todėl daugelis įsipareigojo pozityviam sprendimui. Viena jaunuolių grupė nusprendė atiduoti savo indėlį originaliu būdu: jie atidarė spintas ir iškraustė tai, ko jiems jau nebereikėjo. Viską pardavę naudotų daiktų turguje, sukaupė nedidelį kapitalą ir nuo nulio pradėjo socialinio centro veiklą, pavadindami jį Bukas Palad (vert. Atviromis rankomis). Juos įkvėpęs evangelijos sakinys buvo šis: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Nuo to laiko jis tapo šios veiklos šūkiu. Prie tokio įsipareigojimo prisijungė ir keli medikai, neatlygintinai siūlydami savo profesinį indėlį, ir daugelis kitų, atvėrusių širdį, rankas, namų duris. Taip gimė ir išaugo labiausiai vargstantiems skirta socialinė akcija, kuri dar ir šiandien siūlo tarnystes įvairiuose Filipinų miestuose. Tačiau svarbiausia, kad per šiuos metus tie, kuriems projektas buvo skirtas, patys tapo veiklos protagonistais. Taip žmonės naujai atranda savo asmeninį orumą ir kuria pagarbius, solidarumu pagrįstus ryšius. Savo pavyzdžiu ir įsipareigojimu jie įkvepia ir daugelį kitų įveikti skurdą ir prisiimti atsakomybę už gerbūvio kūrimą dėl savęs pačių ir savo šeimų, kaimynystėje, bendruomenėse, pasaulyje. Letizia Magri |