„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2019 10 „Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“ (2 Tim 1,14). |
|
„Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“ (2 Tim 1,14). Apaštalas Paulius rašo Timotiejui, savo „sūnui tikėjime“, su kuriuo kartu skelbė Evangeliją ir kuriam patikėjo Efezo bendruomenę. Jausdamas besiartinančią mirtį, Paulius jį drąsina dėl šios įpareigojančios vadovavimo užduoties. Timotiejus gavo būtent brangųjį turtą – krikščioniškojo tikėjimo turinį, kokį jį perdavė apaštalai. Jis, savo ruožtu, yra atsakingas už ištikimą šio turto perdavimą būsimoms kartoms. Pauliui tai reiškia gautą dovaną saugoti ir leisti jai nušvisti, būnant pasirengus atiduoti net savo gyvenimą, kad geroji žinia – Evangelija – plistų. „Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“. Paulius ir Timotiejus gavo Šventąją Dvasią kaip šviesą ir užtikrinimą, kad galėtų vykdyti ypatingą savo kaip ganytojų ir Evangelijos skelbėjų užduotį. Evangelijos skelbimas pasiekė mus dėl jų ir jų įpėdinių liudijimo. Taip ir kiekvienas krikščionis savo visuomeninėje ir religinėje bendruomenėje turi jam skirtą misiją: kurti darnią šeimą, ugdyti jaunimą, įsipareigoti politikai, darbui, rūpintis silpnaisiais, taip pat išgyventos Evangelijos išmintimi nušviesti kultūrą ir meną, aukoti gyvenimą Dievui tarnaujant broliams. Būtent, anot popiežiaus Pranciškaus žodžių jaunimui, „[...] kiekvienas vyras ir moteris yra misija [...]“. 2019-ųjų spalio mėnuo Katalikų Bažnyčioje buvo paskelbtas „ypatinguoju misijų mėnesiu“. Tai ir mums proga sąmoningai atnaujinti įsipareigojimą liudyti savo tikėjimą atvira ir evangelinės meilės, iš kurios kyla priėmimas, susitikimas ir dialogas, širdimi. „Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“. Kiekvienas krikščionis yra šventykla Šventosios Dvasios, įgalinančios atrasti ir saugoti patikėtus brangius turtus, kad jie augtų ir tarnautų visiems. Pirmasis šių lobių yra tikėjimas į Jėzų Kristų. Mes, krikščionys, turime pažadinti savo tikėjimą ir maitinti jį malda, kad po to perduotume liudydami meilę. Neseniai kunigu įšventintas J. J. taip pasakojo: „Man buvo patikėta rūpintis vienos didelės Brazilijos didmiesčio katalikų bažnyčios tikinčiaisiais. Socialinė aplinka čia labai sudėtinga, žmonės, kuriuos susitinku, dažnai neturi aiškios religinės tapatybės. Tad jie dalyvauja ir Mišiose, ir senosiose tradicinėse ceremonijose. Žinau, kad esu atsakingas už krikščioniškojo tikėjimo perdavimą, išliekant ištikimu Evangelijai, tačiau taip pat trokštu, kad parapijoje visi jaustųsi priimami. Pagalvojau, kad, norint įvertinti kultūrines šių žmonių šaknis, Mišių šventimas galėtų būti iškilmingesnis, pagyvintas jų kultūroms būdingais muzikiniais instrumentais. Tai įpareigojantis, tačiau mus laimingais darantis iššūkis, nes užuot suskaldžius bendruomenę, ji suvienijama tuo, ką turime bendra – tikėjimu į Dievą, kuris mums dovanoja džiaugsmą“. „Sergėk brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“. Kitas neįkainuojamas lobis, kurį gavome iš paties Jėzaus – tai jo žodis, kuris yra Dievo žodis. Ši dovana „[...] iš mūsų reikalauja didelės atsakomybės [...]. Dievas mums dovanojo savo žodį, kad mes jį padarytume vaisingu. Jis mūsų gyvenime ir mūsų veikime pasaulyje nori matyti įgyvendintą perkeitimą, kurį Dievo žodis yra pajėgus sukurti. [...]. Tad kaip gyvensime šio mėnesio Gyvenimo žodžiu? Mylint Dievo žodį, stengiantis pažinti jį vis geriau ir įgyvendinti su vis didesniu įsipareigojimu, kad jis išties taptų mūsų dvasinio gyvenimo maitinimosi pagrindu, mūsų vidiniu mokytoju, sąžinės vedliu, nesugriaunamu visų mūsų pasirinkimų ir veiksmų atskaitos tašku. [...] Sąžinėje būna daug pasimetimo ir sąmyšio, viskas reliatyvėja ir apsitraukia rūku. Gyvendami Dievo žodžiu ne tik būsime sustiprinti prieš šį rimtą pavojų, tačiau, anot reikšmingo Jėzaus pasakymo (plg. Mt 5,15-16), tapsime degančiais žiburiais, kurie savo šviesa padės ir kitiems susiorientuoti bei surasti teisingą kelią“. Letizia Magri |