Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
202001 „[...] su mumis elgėsi labai draugiškai“ (Apd 28,2).

„[...] su mumis elgėsi labai draugiškai“ (Apd 28,2).

Dvi savaites jūroje audros blaškyti du šimtai septyniasdešimt šeši žmonės pasiekia vienos Viduržemio jūros salos krantus. Jie permirkę, išsekę, įbauginti. Grumdamiesi su gamtos jėgomis jie patyrė bejėgystę ir susidūrė su mirtimi. Tarp jų yra ir kalinys, keliaujantis Romos link, kad būtų teisiamas imperatoriaus.

Taip, ši kronika – naujienos ne iš mūsų dienų. Tai pasakojimas apie į Romą plukdomo apaštalo Pauliaus patirtį. Kad kankinystės liudijimu būtų karūnuota jo evangelizacijos misija.

Jis, nepaisydamas kalinio būklės, stiprinamas nepajudinamo savo tikėjimo Apvaizda pajėgė palaikyti visus kitus nelaimės bendrininkus iki pat išsilaipinimo Maltos paplūdimyje.

Juos pasitiko salos gyventojai, pakvietė sušilti prie didelio laužo ir toliau jais rūpinosi. Baigiantis žiemai, maždaug po trijų mėnesių, juos aprūpins būtinais dalykais, kad galėtų saugiai tęsti kelionę.

„[...] su mumis elgėsi labai draugiškai“.

Paulius ir kiti išsigelbėjusieji patyrė šiltą ir konkretų žmogiškumą iš tautos, kurios dar nebuvo pasiekusi Evangelijos šviesa. Tai nebuvo skubotas ar beasmenis priėmimas, bet patarnavimas svečiui be išankstinių kultūrinių, religinių ar socialinių nusistatymų. Kad taip įvyktų, reikia, kad įsitrauktų ir kiekvienas asmeniškai, ir visa bendruomenė. Gebėjimas priimti kitą yra kiekvieno asmens, kuris kaip kūrinys nešioja savyje įspaustą gailestingojo Tėvo atvaizdą, DNR dalis, net ir tada, kai krikščioniškas tikėjimas dar nėra įsižiebęs, o gal susilpnėjęs. Tai į žmogaus širdį įrašytas įstatymas, kurį nušviečia ir vertina Dievo Žodis nuo Abraomo iki sukrečiančio Jėzaus apreiškimo: „buvau svetimas, ir mane priglaudėte“. Pats Viešpats mums dovanoja savo malonės jėgą, kad trapi mūsų valia pasiektų krikščioniškosios meilės pilnatvę. Ši Pauliaus patirtis taip pat ir mus moko pasitikėti dieviška Apvaizda, pripažinti bei vertinti iš daugelio savo kelyje sutinkamų žmonių meilės gautą gėrį.

„[...] su mumis elgėsi labai draugiškai“.

Ši eilutė iš Apaštalų darbų įvairių Maltos Bažnyčių krikščionių buvo pasiūlyta kaip 2020-ųjų metų maldos savaitės už krikščionių vienybę moto.

Šios bendruomenės vargšų ir imigrantų labui drauge vykdo daugelį iniciatyvų: dalina maistą, drabužius ir žaislus vaikams, kad integracija į visuomenę būtų lengvesnė, organizuoja anglų kalbos pamokas. Jos trokšta sutvirtinti gebėjimą priimti kitą, taip pat stiprinti bendrystę tarp skirtingų Bažnyčių krikščionių, kad būtų liudijamas vienas tikėjimas.

O kaipgi mes liudijame broliams Dievo meilę? Kaipgi prisidedame prie vieningų šeimų, solidarių miestų, išties žmogiškų bendruomenių kūrimo? Štai ką mums siūlo Chiara Lubich:

„Jėzus mums įrodė, kad mylėti reiškia priimti kitą tokį, koks jis yra, taip kaip jis priėmė kiekvieną iš mūsų. Priimti kitą su jo skoniais, idėjomis, trūkumais, skirtingumu. [...] Padaryti jam erdvės mumyse, pašalinant iš širdies bet kokį įtarumą, teisimą ar atstūmimo instinktą. [...] Mes Dievo stipriau nepašloviname kitaip kaip savo pastangomis priimti artimą, nes būtent taip padedame broliškos bendrystės pamatus, o Dievui niekas neteikia tiek džiaugsmo kaip tikra vienybė tarp žmonių. Vienybė iššaukia Jėzaus buvimą tarp mūsų, o Jo buvimas perkeičia visa. Tad eikime prie kiekvieno artimo su troškimu priimti jį visa širdimi ir anksčiau ar vėliau įtvirtinti tarpusavio meilę“.

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams