„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2020 04 „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) |
|
„Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29) Evangelijoje pagal Joną aprašomi apaštalų, Marijos Magdalietės ir kitų mokinių susitikimai su prisikėlusiu Jėzumi. Jis pasirodo pakartotinai, su nukryžiavimo ženklais, kad ir vėl atvertų jų širdis džiaugsmui ir vilčiai. Vieną tokių kartų tarp jų nebuvo apaštalo Tomo. Susitikusieji su Viešpačiu vėliau jam pasakoja apie šią nuostabią patirtį, greičiausiai norėdami perduoti tą patį džiaugsmą. Tačiau Tomas kitų liudijimo priimti neįstengia, jis Jėzų nori pamatyti ir paliesti asmeniškai. Po keleto dienų tai ir nutinka: Jėzus ir vėl pasirodo grupei mokinių, tarp kurių yra ir Tomas, kuris išpažins savo tikėjimą, savo visišką priklausymą Prisikėlusiajam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ O Jėzus jam atsako: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Ši Evangelija buvo parašyta, kai tiesioginiai Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo liudytojai jau buvo mirę. Evangelinė žinia turėjo būti patikėta kitoms kartoms, kad šios žinios perdavimas remtųsi liudijimu tų, kuriems ji buvo paskelbta – tai buvo neišvengiama. Taip prasideda Bažnyčios laikas, toliau Jėzaus žinią skelbiančios Dievo tautos, ištikimai perduodančios Jo žodį ir nuosekliai juo gyvenančios. Taip pat ir mes Jėzų, Evangeliją, krikščioniškąjį tikėjimą pažinome per kitų žodį bei liudijimą ir įtikėjome. Todėl esame palaiminti. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Kad gyventume šiuo Žodžiu, prisiminkime šį Chiaros Lubich kvietimą: „Jis nori suteikti tau ir visiems šalia Jo negyvenusiems žmonėms tikrumą, kad gyvename tokioje pat tikrovėje kaip apaštalai. Jėzus nori sakyti, kad, lyginant su Jį mačiusiais, nesi nuskriaustas. Tu turi tikėjimą ir tai yra naujas būdas matyti Jėzų. Tikėjimu gali artintis prie Jo, giliai Jį suprasti, susitikti su Juo pačioje savo širdies gelmėje. Tikėjimu gali Jį atrasti tarp dviejų ar daugiau Jo vardu susivienijusių brolių ar Bažnyčioje, kuri yra Jo tęsinys. [...]. Šie Jėzaus žodžiai dar kartą yra kvietimas atnaujinti savo tikėjimą, tobulėti dvasiniame gyvenime nelaukiant paraginimų ar kitų ženklų, neabejoti Kristaus artumu savo gyvenime ir istorijoje, net jei Jis atrodytų esantis toli. [...]. Jėzus nori, kad tikėtum Jo Meile, net jei esi sunkiose situacijose ar susiduri su nepakeliamomis aplinkybėmis.“ Anne, jauna australietė, gimusi su sunkia negalia, pasakoja: „Paauglystėje klausiau savęs, kodėl nemiriau iškart. Toks sunkus buvo mano negalios svoris. Mano tėvai, gyvenantys Gyvenimo žodžiu, visuomet atsakydavo taip: „Anne, Dievas tave be galo myli ir tu turi ypatingą planą.“ Susidūrusiai su fiziniais ribotumais, tėvai man padėjo neleisti sunkumais savęs riboti, o verčiau stengtis kitus mylėti pirmai, kaip Dievas pasielgė su mumis. Pamačiau, kad daug situacijų aplink mane pasikeitė ir žmonės tapo atviresni. Tėvo man asmeniškai paliktoje žinutėje, kurią galėjau sužinoti tik po jo mirties, buvo parašytas vienas sakinys: „Mano naktis neturi tamsos“. Tai kasdieninė mano patirtis: kiekvieną kartą, kai pasirenku mylėti ir patarnauti šalia esančiam, nebelieka tamsos. Taip patiriu meilę, kuria Dievas mane myli“. Letizia Magri |