Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
2020 07 „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12,50).

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12,50).

Evangelijoje pagal Matą pasakojamas vienas Jėzaus gyvenimo epizodas, kuris gali atrodyti ne toks ir reikšmingas – jo motina ir giminaičiai ateina į Kafarnaumą, kuriame jis su mokiniais skelbia Tėvo meilę. Kad Jėzų surastų, jie greičiausiai ilgai ėjo ir dabar nori su juo pasikalbėti. Vidun, kur yra Jėzus, jie neina, o pasiunčia jam žinią: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.

Šeiminiai ryšiai, be abejo, buvo labai svarbūs Izraelio tautoje – pati tauta buvo vadinama Dievo vaiku, jo pažadų paveldėtoja, o tautai priklausantys vieni kitus laikė broliais.

Tačiau Jėzus atveria netikėtą perspektyvą – iškilmingu rankos mostu jis rodo į mokinius ir sako:

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Jėzus atskleidžia naują dimensiją – kiekvienas gali jaustis šios šeimos dalimi, jei įsipareigoja pažinti vienintelio Tėvo valią ir ją vykdyti.

Kiekvienas žmogus – suaugęs ir vaikas, vyras ir moteris, sveikas ir ligonis, skirtingų kultūrų ar socialinių statusų. Kiekvienas turi savyje Dievo, kuris yra Meilė, paveikslą. Iš tiesų, kiekvienas asmuo yra Dievo kūrinys, todėl jis gali užmegzti pažinimo ir draugystės su Dievu santykį.

Tad kiekvienas gali vykdyti Dievo valią, kuri yra meilė jam ir meilė tarp brolių. Ir, jei mylime, Jėzus mus pripažįsta kaip savo šeimą – kaip savo brolius ir seseris. Tai didžiulė galimybė, kuri mus stebina: ji išvaduoja iš praeities, iš baimių ir mūsų įprasto matymo būdo. Tokioje perspektyvoje ir ribotumas bei trapumas gali būti tramplinu į savęs realizavimą. Išties visur įvyksta kokybinis šuolis.

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Tam tikra prasme mes taip pat galime būti Jėzaus motina. Kaip Marija, kuri buvo atvira Dievui nuo apreiškimo momento iki Kalvarijos ir po to gimstant Bažnyčiai, taip ir kiekvienas mūsų, gyvendamas Evangelija, gali leisti gimti ir atgimti Jėzui savyje ir tarpusavio meilės galia prisidėti gimdant Jėzų bendruomenėje.

Kaip kvietė Chiara Lubich, kreipdamasi į žmones, kurie trokšta gyventi Dievo Žodžiu: „Būkite šeima. Tarp jūsų yra tokių, kurie kenčia dėl dvasinių ar moralinių išbandymų? Supraskite juos kaip motina (ir net daugiau kaip), apšviesdami juos žodžiu ar pavyzdžiu. Neleiskite, kad jiems pritrūktų šeimos šilumos, ją aplink juos pagausinkite. Tarp jūsų yra tokių, kurie kenčia fiziškai? Lai jie būna privilegijuoti broliai. [...] Niekuomet neteikite pirmenybės jokiai veiklai [...] prieš šeimos dvasią su broliais ir seserimis, su kuriais gyvenate. Ir kur tik eitumėte nešdami Kristaus idealą, [...] nieko nebus geresnio už pastangas diskretiškai, išmintingai, ryžtingai kurti šeimos dvasią. Tai nuolankumo dvasia, trokštanti gėrio, neišpuikstanti... tai [...] tikra meilė“ .

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Kiekvienas mūsų kasdienybėje gali atpažinti užduotį, kurią Tėvas mums patiki, kad kurtume didelę žmonijos šeimą.

Homso kvartale, Sirijoje, daugiau nei šimtas penkiasdešimt vaikų, daugiausia musulmonų, lanko užklasinius užsiėmimus, vykstančius vienoje graikų ortodoksų bažnyčioje. Direktorė Sandra pasakoja: „Padedami mokytojų ir specialistų grupės, priimame ir teikiame pagalbą šeimos atmosferoje, grindžiamoje dialogu ir vertybių skleidimu. Daugelis vaikų paženklinti traumų ir kančios. Vieni jų apatiški, kiti agresyvūs. Siekiame atkurti jų pasitikėjimą savimi ir kitais. Daugeliu atvejų dėl karo šeimos yra išardytos, o čia jos ir vėl atranda norą ir viltį pradėti iš naujo“.

Letizia Magri

atsisiųsti

paaugliams

vaikams

 

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12,50).

Evangelijoje pagal Matą pasakojamas vienas Jėzaus gyvenimo epizodas, kuris gali atrodyti ne toks ir reikšmingas – jo motina ir giminaičiai ateina į Kafarnaumą, kuriame jis su mokiniais skelbia Tėvo meilę. Kad Jėzų surastų, jie greičiausiai ilgai ėjo ir dabar nori su juo pasikalbėti. Vidun, kur yra Jėzus, jie neina, o pasiunčia jam žinią: „Štai tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavim pasikalbėti“.

Šeiminiai ryšiai, be abejo, buvo labai svarbūs Izraelio tautoje – pati tauta buvo vadinama Dievo vaiku, jo pažadų paveldėtoja, o tautai priklausantys vieni kitus laikė broliais.

Tačiau Jėzus atveria netikėtą perspektyvą – iškilmingu rankos mostu jis rodo į mokinius ir sako:

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Jėzus atskleidžia naują dimensiją – kiekvienas gali jaustis šios šeimos dalimi, jei įsipareigoja pažinti vienintelio Tėvo valią ir ją vykdyti.

Kiekvienas žmogus – suaugęs ir vaikas, vyras ir moteris, sveikas ir ligonis, skirtingų kultūrų ar socialinių statusų. Kiekvienas turi savyje Dievo, kuris yra Meilė, paveikslą. Iš tiesų, kiekvienas asmuo yra Dievo kūrinys, todėl jis gali užmegzti pažinimo ir draugystės su Dievu santykį.

Tad kiekvienas gali vykdyti Dievo valią, kuri yra meilė jam ir meilė tarp brolių. Ir, jei mylime, Jėzus mus pripažįsta kaip savo šeimą – kaip savo brolius ir seseris. Tai didžiulė galimybė, kuri mus stebina: ji išvaduoja iš praeities, iš baimių ir mūsų įprasto matymo būdo. Tokioje perspektyvoje ir ribotumas bei trapumas gali būti tramplinu į savęs realizavimą. Išties visur įvyksta kokybinis šuolis.

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Tam tikra prasme mes taip pat galime būti Jėzaus motina. Kaip Marija, kuri buvo atvira Dievui nuo apreiškimo momento iki Kalvarijos ir po to gimstant Bažnyčiai, taip ir kiekvienas mūsų, gyvendamas Evangelija, gali leisti gimti ir atgimti Jėzui savyje ir tarpusavio meilės galia prisidėti gimdant Jėzų bendruomenėje.

Kaip kvietė Chiara Lubich, kreipdamasi į žmones, kurie trokšta gyventi Dievo Žodžiu: „Būkite šeima. Tarp jūsų yra tokių, kurie kenčia dėl dvasinių ar moralinių išbandymų? Supraskite juos kaip motina (ir net daugiau kaip), apšviesdami juos žodžiu ar pavyzdžiu. Neleiskite, kad jiems pritrūktų šeimos šilumos, ją aplink juos pagausinkite. Tarp jūsų yra tokių, kurie kenčia fiziškai? Lai jie būna privilegijuoti broliai. [...] Niekuomet neteikite pirmenybės jokiai veiklai [...] prieš šeimos dvasią su broliais ir seserimis, su kuriais gyvenate. Ir kur tik eitumėte nešdami Kristaus idealą, [...] nieko nebus geresnio už pastangas diskretiškai, išmintingai, ryžtingai kurti šeimos dvasią. Tai nuolankumo dvasia, trokštanti gėrio, neišpuikstanti... tai [...] tikra meilė“ [1].

„Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.

Kiekvienas mūsų kasdienybėje gali atpažinti užduotį, kurią Tėvas mums patiki, kad kurtume didelę žmonijos šeimą.

Homso kvartale, Sirijoje, daugiau nei šimtas penkiasdešimt vaikų, daugiausia musulmonų, lanko užklasinius užsiėmimus, vykstančius vienoje graikų ortodoksų bažnyčioje. Direktorė Sandra pasakoja: „Padedami mokytojų ir specialistų grupės, priimame ir teikiame pagalbą šeimos atmosferoje, grindžiamoje dialogu ir vertybių skleidimu. Daugelis vaikų paženklinti traumų ir kančios. Vieni jų apatiški, kiti agresyvūs. Siekiame atkurti jų pasitikėjimą savimi ir kitais. Daugeliu atvejų dėl karo šeimos yra išardytos, o čia jos ir vėl atranda norą ir viltį pradėti iš naujo“.

Letizia Magri



[1] C. Lubich, in Gen’s, 30 (2000/ 2), p. 42.