Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ (Mt 13,21).

2020 11 „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5,4).

„Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5,4).

Kas gyvenime nėra verkęs? Ir kas nėra pažinęs žmonių, kurių ašaros buvo sklidinos skausmo? Šiandien, kai per komunikacijos priemones į mūsų namus ateina vaizdai iš viso pasaulio, rizikuojame apsiprasti su skausmo upe, galinčia mus užtvindyti ir užkietinti širdį.

Jėzus taip pat verkė ir pažino svetimųjų, okupuotos savo tautos ašaras. Daugybė ligonių, vargšų, našlių, našlaičių, atstumtųjų, nusidėjėlių veržėsi prie jo, kad išgirstų gydantį jo Žodį ir būtų atgaivinti dvasia ir kūnu.

Evangelijoje pagal Matą Jėzus yra Dievo pažadus Izraeliui išpildantis Mesijas, todėl jis skelbia:

„Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“.

Jėzus neabejingas mūsų vargams, jis įsipareigoja išgydyti mūsų širdį nuo egoistinio kietumo, užpildyti mūsų vienatvę, duoti jėgų mūsų veikimui.

Savo komentare šiam Evangelijos žodžiui Chiara Lubich mums sako: „[...] šiais žodžiais Jėzus nesiekia paprasčiausiai nuraminti to, kuris nelaimingas, pažadant jam atlygį ateityje. Jis galvoja ir apie dabartį. Jo Karalystė, net jei ir ne galutinai, jau yra čia. Ji yra esanti Jėzuje, kuris, prisikeldamas iš mirties, iškęstos didžiausiame skausme, mirtį įveikė. Jis yra gyvas mumyse, mūsų kaip krikščionių širdyje: Dievas yra mumyse. Čia įsikūrė Trejybė. Ir tokiu būdu nuo dabar gali būti patvirtintas Jėzaus paskelbtas palaiminimas. [...] Kentėjimams tęsiantis, atsiranda naujas gyvybingumas, padedantis ištverti gyvenimo išbandymus ir padėti kitiems jų skausmuose: padėti skausmus įveikti ir vertinti juos kaip kad jis priėmė – kaip išganymo kelią“.

„Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“.

Jėzaus mokykloje galime mokytis būti švelnios ir kūrybingos Tėvo meilės liudytojais ir instrumentais vienas kitam. Tai naujo pasaulio gimimas, gaivinantis žmonių bendrabūvį ir pritraukiantis Dievo artumą, neišsenkantį paguodos šaltinį, kad būtų nušluostyta kiekviena ašara.

Libaniečiai Lena ir Philippe su bažnytinės bendruomenės draugais dalinosi tokia savo patirtimi: „Mielieji, dėkojame už jūsų sveikinimus Velykų proga, kurios šiais metais buvo labai ypatingos. Laikomės gerai ir stengiamės būti atsargūs, kad neužsikrėstume virusu. Tačiau būdami atsakingi už akcijos „Parrainage Liban“1 įgyvendinimą, negalime visada likti namuose, išeiname maždaug kas dvi dienos, kad galėtume užtikrinti esminius kai kurių šeimų poreikius: pinigų, drabužių, maisto, medicinos priemonių ir t. t. Dar iki Covid-19 ekonominė situacija šalyje buvo labai sudėtinga ir, kaip ir visame pasaulyje, šiandien dar suprastėjo. Tačiau Apvaizdos dovanų nestinga: paskutinė tokia dovana mus pasiekė praėjusią savaitę iš vieno ne Libane gyvenančio libaniečio. Jis suteikė galimybę Lenai užtikrinti pilną maitinimą tris kartus per savaitę dvylikai šeimų visam balandžio mėnesiui. Tai gražus Dievo meilės, kurios geranoriškumas nepralenkiamas, patvirtinimas“.

Letizia Magri

1 Lena paaiškina: «Akciją „Parrainage Liban“ 1993 m. pradėjo grupė Gyvenimo Žodžiu gyvenančių šeimų, kad padėtų vienai mamai, auginančiai penkis vaikus, kurios vyras buvo kalėjime. Iki šiol padėjome maždaug 200 įvairių religijų šeimų iš viso Libano. Mūsų bendradarbiai įsipareigoję įvairiais būdais padėti šeimoms tapti savarankiškoms: lanko jas jų namuose, ieško joms būsto ir darbo, padeda mokytis. Ekonomiškai esame remiami maždaug šimto asmenų ir įmonių, tikinčių mūsų akcija“.

atsisiųsti

paaugliams

vaikams