„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2021 03 „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus“ (Ps 25 [24],4). |
|
„Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus“ (Ps 25 [24],4). Ši psalmė kalba apie žmogų, kuris jaučiasi apsuptas pavojų ir grėsmių. Jis trokšta atrasti teisingą kelią, kuris jį pagaliau atvestų į saugią vietą. Į ką kreiptis pagalbos? Suvokęs savo paties trapumą, jis pagaliau praregi ir ráuda Viešpačiui, Izraelio Dievui, kuris niekada nebuvo apleidęs savo tautos, bet, priešingai, vedė ją per ilgą kelionę dykuma į Pažadėtąją Žemę. Kelionės patirtis atgaivina keliautojo viltį, nes tai privilegijuotas laikas atrasti naują intymumą su Dievu, pasikliauti ištikimąja Dievo meile, nepaisant savo paties neištikimybės. Ėjimas drauge su Dievu Biblijos kalba reiškia ir gyvenimo pamoką, mokymąsi atpažinti Dievo parengtą išganymo planą. „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus“. Išvaikščioję keliais, nutiestais mūsų pačių savavališkumo, dažnai pasijuntame praradę orientaciją, sutrikę, tačiau geriau įsisąmoninę savo ribas ir trūkumus. Mes norime gyvenimo kompaso padedami iš naujo atrasti kelią į tikslą. Ši psalmė mums teikia didelę pagalbą: ji suteikia postūmį naujai kurti ar atnaujinti asmeninį santykį su Dievu, iš naujo patikėti Jo draugyste. Ji duoda drąsos pasikliauti Jo mokymais, kuriais nuolatos esame skatinami ne užsidaryti savyje, o sekti Jį meilės keliu, kuriuo Jis pats pirmiau eina norėdamas tame kelyje susitikti mus. Šie psalmės žodžiai gali būti malda, lydinti mus per visą dieną ir paverčianti kiekvieną, džiaugsmingą ar skaudų momentą, vienu iš mūsų gyvenimo kelionės etapų. „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, pamokyk mane apie savo takus“ Šveicarijoje ištekėjusi keturių vaikų mama Hedy daug metų stengėsi gyventi Dievo Žodžiu. Šiuo metu ji sunkiai serga ir supranta, kad jau yra priartėjusi prie savo žemiškosios kelionės pabaigos. Jos brangi draugė Kati pasakoja: „Kiekvieno apsilankymo metu, taip pat ir esant medicinos darbuotojams, Hedy yra atsigręžusi į kitą, domisi juo, nepaisant to, kad šiuo metu jai labai sunku kalbėti. Ji visiems, atvykusiems pas ją, dėkoja ir dovanoja savo patirtį. Ji yra Meilė, sakanti savo Taip Dievo valiai. Hedy pritraukia daugelį žmonių: draugus, gimines, kunigus. Visi būna giliai paliesti jos ypatingo dėmesio lankytojams ir stiprybės, kuri yra jos tikėjimo Dievo meile vaisius“. Chiara Lubich taip pat kalbėjo apie gyvenimą kaip apie šventą kelionę: „(...) šventoji kelionė – tai mūsų kelionės link Dievo simbolis. (...) Kodėl vienintelio mūsų turimo gyvenimo neturėtume paversti kelione, šventąja kelione, juk Šventas yra Tas, kuris mūsų laukia? (...) Netgi tie žmonės, kurie neturi konkrečių religinių įsitikinimų, gali iš savo gyvenimo sukurti šedevrą, jei teisia širdimi ryžtasi nuoširdžiai moralinio įsipareigojimo kelionei. (...) Jei gyvenimas yra šventoji kelionė sekant Dievo valios gairėmis, turėtume kasdien eiti į priekį. (...) O kada mes sustojame? (...) Gal turime atsisakyti užmojo, nusivylę dėl savo klaidų? Ne, tomis akimirkomis prisiminkime slaptažodį, kuris nurodo pradėti iš naujo (...) tikint Dievo malone labiau negu savo sugebėjimais. (...) Svarbiausia eikime kartu, susivieniję meilėje, padėdami vieni kitiems. Šventasis bus tarp mūsų, Jis bus mūsų Kelias. Jis mums padės aiškiau suprasti Dievo valią ir suteiks troškimą bei jėgų ją įgyvendinti. Susivienijus bus daug lengviau ir pelnysime pažadėtą palaiminimą tiems, kurie išsiruošia į šventąją kelionę.“ Letizia Magri |