„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2022 01 „Rytuose matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti“ (Mt 2, 1-2). |
|
„Rytuose matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti“ (Mt 2, 1-2). Šie žodžiai aptinkami tiktai Mato Evangelijoje. Juos ištarė nežinomi išminčiai, iš toli atvykę dėl tikrai slėpiningo tikslo – aplankyti kūdikį Jėzų. Tai maža grupelė žmonių, kurie leidžiasi į ilgą kelionę, vedami tik mažyčio žiburėlio. Tačiau jie keliauja su tikslu ieškoti didesnės, universalios Šviesos: Karaliaus, kuris gimė ir jau yra pasaulyje. Nieko daugiau nėra žinoma apie šiuos žmones, tačiau minėtas epizodas kupinas užuominų apmąstymams ir krikščioniškam gyvenimui. Šiemet ši Evangelijos citata, parinkta Vidurio Rytų krikščionių, yra skirta švęsti Maldų už krikščionių vienybę savaitę. Tai vertinga galimybė ir vėl drauge leistis į kelionę atvirai priimant vieniems kitus, bet ypač atitinkant Dievo planą – būti gyvais Dievo Meilės liudytojais kiekvienam žmogui ir kiekvienai tautai. „Rytuose matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Štai ką rašo Vidurio Rytų krikščionys dokumente, kuris pridedamas prie šios Maldos savaitės pasiūlymų: „Judėjos danguje pasirodžiusi žvaigždė yra ilgai lauktas žmonijos vilties ženklas, kuris atveda išminčius, o jų asmenyje ir visas žemės tautas, į vietą, kurioje pasirodo tikrasis Karalius ir Išgelbėtojas. Pati žvaigždė yra dovana, ženklas, liudijantis Dievo, kupino meilės visoms tautoms, buvimą. Išminčiai mums atskleidžia Dievo trokštamą visų tautų vienybę. Jie keliauja iš tolimųjų kraštų, atstovauja skirtingoms kultūroms, tačiau yra įkvėpti bendro troškimo pamatyti ir pažinti ką tik užgimusį Karalių. Išminčiai susirenka drauge Betliejaus grotoje, kad Jį pagarbintų ir padovanotų savo dovanas. Krikščionys yra pakviesti būti vienybės ženklu pasaulyje, kokio trokšta Dievas. Nepaisant to, kad priklauso skirtingoms kultūroms, rasėms, kad kalba skirtingomis kalbomis, juos vienija troškimas drauge ieškoti Kristaus ir Jį garbinti. Taigi, krikščionių misija yra būti ženklu, panašiu į tą žvaigždę, ir atvesti Dievo trokštančią žmoniją pas Kristų – būti Dievo instrumentu, kad būtų pasiekta visų tautų vienybė“. Žvaigždė, kuri šviečia išminčiams, iš tiesų yra skirta visiems: ji užsižiebia ir pirmiausia apšviečia sąžinės gelmę, kur meilė įgalina ją šviesti dar ryškiau. Mes visi galime paaštrinti savo žvilgsnį, kad išvystume žvaigždę, o ja sekdami galime leistis į kelionę. Kasdieniame gyvenime su kiekvienu dalindamiesi savuoju turtingumu, galime pasiekti susitikimo su Dievu ir su broliais tikslą. „Rytuose matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti“. Dievo garbinimas yra svarbiausias dalykas, leidžiantis Jo akivaizdoje mums pažinti save tokius, kokie esame: maži, trapūs, visada reikalingi atleidimo ir gailestingumo ir dėl to nuoširdžiai trokštantys tokio pat santykio su kitais. Šita garbė, skirta tiktai Dievui, pilniausiai atsiskleidžia adoracijoje. Mums gali padėti ir šie Chiaros Lubich žodžiai: „Ką reiškia adoruoti Dievą? Tai turėtų būti vien Jam skiriama laikysena. Adoruoti – tai sakyti Dievui: „Tu esi viskas“ ir tai reiškia „Tu esi, kas esi“, o aš savo gyvenime gavau didžiulę privilegiją tai pripažinti, [...] tai taip pat reiškia: [...] „Aš esu niekas.“ Ir netarti to tiktai žodžiais. Kad adoruotume Dievą, turime atsisakyti savęs, kad Jis galėtų triumfuoti mumyse ir pasaulyje. [...] Bet pats tikriausias kelias skelbiant savąjį egzistencinį buvimą niekuo, o Dievo buvimą viskuo, yra pozityvus kelias. Kad atsisakytume savo minčių, turime galvoti apie Dievą ir turime galvoti Jo mintimis, kurios yra atskleistos Evangelijoje. Kad atsisakytume savo valios, mes turime vykdyti tiktai Jo valią, kuri mums atsiskleidžia dabartinę akimirką. Kad atsisakytume netvarkingų prisirišimų, užtenka širdyje turėti meilę Jam ir mylėti savo artimuosius, dalintis su jais jų rūpesčiais, skausmais, problemomis, džiaugsmais. Jei visada mylime, patys to neįsisąmonindami, sau patiems esame niekuo. Ir kadangi gyvename savo buvimu niekuo, taip tvirtiname Dievo viršenybę, Jo buvimą viskuo ir atsiveriame tikrajai Dievo adoracijai.“ „Rytuose matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Mes galime pritarti Vidurio Rytų krikščionių išvadoms: „Po to, kai susitiko Išgelbėtoją ir drauge Jį pagarbino, išminčiai, sapne įspėti keliauti kitu keliu, sugrįžo į savo šalis. Panašiai ir mus, bendrystė, kuria dalijamės drauge melsdamiesi, turi įkvėpti sugrįžti naujais keliais į savo gyvenimą, į savo bažnyčias, į pasaulį. [...] Tam, kad šiandien galėtume pasitarnauti Evangelijai, esame kviečiami įsipareigoti apginti žmogiškąjį orumą, ypač neturtingiausiųjų, silpniausiųjų ir labiausiai marginalizuojamųjų. [...] Naujasis kelias Bažnyčioms yra matomos vienybės kelias, kurio turime siekti pasiaukojančiai, drąsiai, narsiai, taip, kad diena po dienos „Dievas būtų viskas visame kame“. Letizia Magri |