Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ (Mt 13,21).

2022 03 „... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6,12).

„... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6,12).

Šio mėnesio gyvenimo žodis – iš „Tėve mūsų“ maldos, kurią Jėzus išmokė savo mokinius. Ši malda giliai įsišaknijusi žydų tradicijoje. Žydai Dievą vadino ir vadina „Tėve mūsų“.

Iš pirmo žvilgsnio maldos žodžiai mus trikdo: argi galime prašyti Dievo panaikinti, kaip sakoma graikiškajame tekste, mūsų skolas taip, kaip mes patys esame pajėgūs tai padaryti mums prasikaltusiųjų atžvilgiu? Juk mūsų gebėjimas atleisti visuomet yra ribotas, paviršutinis, sąlygiškas.

Jei Dievas mus vertintų pagal mūsų pačių matą, tai išties būtų tikras pasmerkimas!

„... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Tai svarbūs žodžiai, visų pirma, išreiškiantys suvokimą, jog mums reikalingas Dievo atleidimas. Pats Jėzus šių žodžių išmokė mokinius, taigi ir visus krikščionis, kad paprasta širdimi galėtų jais kreiptis į Tėvą.

Viskas prasideda nuo atpažinimo, kad esame sūnūs Sūnuje, broliai ir sekėjai Jėzaus, kuris pirmasis savo gyvenimą pavertė pilnesniu geranoriškos Tėvo valios vykdymo keliu.

Tik priėmę Dievo dovaną – jo beribę meilę – galime prašyti visko: vis pilnesnio panašėjimo į Jį, gebėjimo kiekvieną dieną dosniai iš širdies atleisti broliams ir seserims.

Kiekvienas atleidimo veiksmas yra laisvas ir sąmoningas, nuolankiai atnaujinamas pasirinkimas. Tai nėra įprotis, tačiau įpareigojantis kelias, dėl kurio Jėzus mus moko kasdien melstis kaip dėl duonos.

„... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Kiek kartų mus supantys žmonės – šeimoje, kaimynystėje, darbe ar studijose – galbūt neteisingai su mumis pasielgė ir dėl to sunku su jais atkurti gerus santykius? Kaip elgtis? Tokiais atvejais galime melsti malonės būti kaip Tėvas:

„ Atsikelkime ryte su visiška širdies amnezija, su tokia meile, kuri visa pakelia kuri priima kitą tokį, koks jis yra – su jo netobulumais, sunkumais, kaip kad elgtųsi motina su klystančiu savo vaiku – jį visada pateisindama, jam atleisdama, visada dėl jo vildamasi. Prisiartinkime prie kiekvieno matydami jį naujomis akimis, tarsi jis niekada nebūtų turėjęs trūkumų. Kaskart pradėkime iš naujo, žinodami, kad Dievas ne tik atleidžia, bet ir užmiršta. Tokio mato prašoma ir iš mūsų“.

Tai didis siekis, link kurio keliauti galime padedami pasitikėjimo maldos.

„... atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Visa „Tėve mūsų“ malda turi „mes“ – brolybės – perspektyvą: prašau ne tik sau, bet ir kitiems bei drauge su kitais. Mano gebėjimas atleisti yra palaikomas kitų meilės ir mano meilė kažkokiu būdu gali kito klaidą jausti esant sava: galbūt ji priklausė ir nuo manęs, gal nepadariau visko, kas nuo manęs priklauso, kad kitas jaustųsi priimtas, suprastas.

Palerme, viename Italijos mieste, krikščionių bendruomenė intensyviai išgyvena dialogo patirtį, kuris reikalauja įveikti tam tikrus sunkumus. Biagio ir Zina pasakoja: „Vieną dieną mūsų draugas kunigas pakvietė susipažinti su savo Bažnyčios šeimomis, kurios mūsų nepažinojo. Atsivežėme vaišių pasidalinti pietums, tačiau šeimos leido mums suprasti, kad susitikimas nebuvo labai lauktas. Zina maloniai pavaišino juos savo pačios pagamintais skanėstais, galiausiai drauge papietavome. Po pietų jie pradėjo kalbėti apie trūkumus, kuriuos matė mūsų Bažnyčioje. Nenorėdami pradėti žodžių karo pasakėme: koks trūkumas ar skirtumas tarp mūsų Bažnyčių galėtų uždrausti mums vieniems kitus mylėti? Įpratę prie polemikos jie liko nustebinti ir nuginkluoti mūsų atsakymu. Tuomet tęsėme pokalbį apie evangeliją ir apie tai, kas mus vienija (to yra daug daugiau), o ne kas skiria. Atėjus laikui atsisveikinti šeimos jau nebenorėjo, kad išeitume. Tą momentą pasiūlėme sukalbėti „Tėve mūsų“ maldą, kurios metu išgyvenome stiprų Dievo artumą. Šeimoms turėjome pažadėti, kad grįšime, nes jie norėjo supažindinti mus su visais kitais bendruomenės nariais. “

Letizia Magri

atsisiųsti

vaikams