„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2022 05 „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13,34). |
|
„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 13,34). Esame Paskutinės vakarienės kontekste. Jėzus, vakarieniaudamas su savo mokiniais, ką tik nuplovė jiems kojas. Netrukus jis čia bus suimtas, pasmerktas mirčiai ir nukryžiuotas. Kai laikas senka ir kai artėjama prie tikslo, pasakomi svarbiausi dalykai – paliekamas „testamentas“. Evangelijoje pagal Joną šiame kontekste nerandame Eucharistijos įsteigimo pasakojimo. Jo vietoje – kojų plovimas. Šioje šviesoje ir reikia suprasti naująjį įsakymą. Jėzus pirmiausia daro, o po to moko, todėl jo žodis skamba autoritetingai. Artimo meilės įsakymą žinojo jau Senasis Testamentas: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19,18). Jėzus išryškina naują jo aspektą – abipusiškumą: tai, kas kuria ir daro išskirtine mokinių bendruomenę, yra tarpusavio meilė. Šios meilės šaknis – pačiame dieviškame gyvenime, trejybinio santykio dinamikoje, kurioje žmogų dalyvauti įgalino Sūnus. Chiara Lubich tai iliustruoja, duodama šią tiesą mums galintį nušviesti pavyzdį: „Jėzus, ateidamas į šią žemę, neatėjo iš niekur, kaip kiekvienas mūsų, bet atėjo iš Dangaus. Kaip emigrantas, išvykęs į tolimą šalį, prisitaiko prie naujos aplinkos, tačiau atsineša savo gyvenimo būdą bei papročius ir dažnai tebekalba savo kalba, taip ir Jėzus žemėje prisitaikė prie kiekvieno žmogaus gyvenimo, bet atnešė į ją – nes buvo Dievas – Trejybės gyvenimo būdą, kuris yra meilė, tarpusavio meilė“. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte.“ Čia prisiliečiame prie Jėzaus žinios širdies, kuri byloja mums apie pirmųjų krikščionių bendruomenių naujumą ir kuri taip pat ir šiandien gali būti skiriamuoju visų mūsų grupių bei organizacijų ženklu. Aplinkoje, kurioje yra gyva abipusiškumo tikrovė, patiriame savo egzistencijos prasmę, randame jėgų eiti pirmyn skausmo ir kančios akimirkomis, esame palaikomi neišvengiamuose sunkumuose, išgyvename džiaugsmą. Šiandien susiduriame su daugybe iššūkių: pandemija, susipriešinimas, skurdas, konfliktai... Akimirkai įsivaizduokime, kas nutiktų, jei šį Žodį pavyktų įgyvendinti kasdienybėje. Pamatytume naujas perspektyvas, prieš mūsų akis atsivertų žmonijos projektas, vilties motyvas. Tačiau kas gi trukdo pažadinti mumyse šį Gyvenimą? Kas gi trukdo atgaivinti savo aplinkoje broliškus santykius, kurie apimtų pasaulį? „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte.“ Marta, jauna savanorė, padeda nuteistiesiems ruoštis universiteto egzaminams. „Kai pirmą kartą atėjau į kalėjimą, čia sutikau žmones su jų baimėmis ir trapius. Pirmiausia stengiausi sukurti profesionalų, o po to draugystės santykį, pagrįstą pagarba ir klausymusi. Greitai supratau, jog nesu tik aš, kuri padėjo kaliniams, bet ir jie man padėjo. Vieną kartą, padedant tokiam studentui ruoštis egzaminui, netekau vieno savo šeimos nario, o jis iš apeliacinio teismo išgirdo nuosprendžio patvirtinimą. Abu buvome blogiausios būklės. Per paskaitas mačiau, kaip jį graužė didelis skausmas, kuriuo jis įstengė su manimi pasidalinti. To skausmo svorio nešimas drauge padėjo mums eiti pirmyn. Išlaikęs egzaminą, jis atėjo man padėkoti, sakydamas, kad vienas to nebūtų įveikęs. Nors mano šeimos nario gyvenimas užgeso, kita vertus, jaučiausi išgelbėjusi kitą. Supratau, jog abipusiškumas leidžia kurti tikrus santykius, draugystės ir pagarbos santykius“. Letizia Magri |