„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2022 08 „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ (Mt 13,21). |
|
„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ (Mt 13,21). Evangelijos pagal Matą 18 skyrius yra ypač turtingas tekstas, kuriame Jėzus duoda mokiniams nurodymus, kaip gyventi ką tik gimusioje jų bendruomenėje. Petro klausime ataidi kiek anksčiau Jėzaus ištarti žodžiai: „Jei tavo brolis tau nusikalstų...“. Jėzus kalba, o Petras jį pertraukia, tarsi būtų susivokęs, kad gerai nesuprato to, ką Mokytojas ką tik pasakė. Jis užduoda vieną aktualiausių mokinio kelio, kurį šis turi nueiti, klausimų. Kiek kartų reikia atleisti? „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Klausimų kėlimas yra tikėjimo kelionės dalis. Kas tiki, neturi visų atsakymų, tačiau lieka ištikimas nepaisant klausimų. Petras klausia ne apie nuodėmę prieš Dievą, bet ką daryti tuomet, kai brolis nusikalsta kitam broliui. Petras mano esantis geras mokinys, galįs atleisti net septynis kartus. Jis nesitiki tokio greito Jėzaus atsakymo, kuris panaikina jo užtikrintumą: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (22 eil.). Mokiniai gerai žinojo Lamecho, ištroškusio kraujo Kaino sūnaus, žodžius, apdainuojančius kerštą iki septyniasdešimt septynių kartų (Pr 4,24). Jėzus, apeliuodamas būtent į šį tvirtinimą, beribiam kerštui kaip priešpriešą pateikia begalinį atleidimą. „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Tai nereiškia atleisti žmogui, kuris nusikalsta nuolatos, veikiau visuomet savo širdyje puoselėti atleidimo nuostatą. Tikras atleidimas, toks, kuris išlaisvina, dažniausiai pildosi palaipsniui. Tai nėra sentimentas ir nereiškia užmiršimo. Tai pasirinkimas, kurį tikintysis turėtų atlikti ne tik tada, kai įžeidimas kartojamas, tačiau ir kaskart, kai jį prisimename. Todėl reikia atleisti septyniasdešimt septynis kartus. Chiara Lubich rašo: „Jėzus [...] visų pirma turėjo mintyje krikščionių, tos pačios bendruomenės narių, santykius. Taigi, pirmiausia turi taip elgtis su kitais savo tikėjimo broliais – šeimoje, darbe, mokykloje ar savo bendruomenėje, jei tokiai priklausai. Juk žinai, kaip dažnai norisi į patirtą įžeidimą atsakyti atitinkamu veiksmu ar žodžiu. Žinai, kaip dėl charakterio skirtumų, dėl susinervinimo ar kitų priežasčių tarp kartu gyvenančių asmenų pritrūksta meilės. Tad prisimink, jog tik visuomet atnaujinama atleidimo laikysena tarp brolių gali išlaikyti taiką ir vienybę. Juk visada turėsi polinkį galvoti apie savo brolių trūkumus, prisiminti jų praeitį, norėti jų kitokių, nei jie yra... Reikia, kad įprastum matyti juos naujomis akimis ir kaip naujus žmones bei kad juos visapusiškai priimtum, net jei jie neatgailauja dėl to, ką yra padarę.“ „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Visi mes esame žmonių, kuriems atleista, bendruomenės dalis, nes atleidimas yra Dievo dovana, kurios mums visados reikia. Negalime nustoti stebėtis iš Tėvo mus pasiekiančio gailestingumo beribiškumu, Tėvo, kuris mums atleidžia, jeigu ir mes atleidžiame broliams. Būna situacijų, kuriose nėra lengva atleisti, aplinkybių, nulemtų politinių, socialinių ar ekonominių sąlygų, kuriose atleidimas gali reikštis bendruomenišku lygmeniu. Yra daug moterų ir vyrų pavyzdžių, kurie įstengė atleisti ir sudėtingiausiais momentais, padedami juos remiančios bendruomenės. Osvaldas yra kolumbietis. Jam buvo grasinama mirtimi ir jis matė, kaip buvo nužudytas jo brolis. Šiandien Osvaldas yra vienos kaimo bendrijos vadovas, kuris rūpinasi atsigavimu žmonių, kurie tiesiogiai buvo įtraukti į jo šalyje vykusį ginkluotą konfliktą. „Būtų buvę lengva atsakyti į kerštą kitu smurto protrūkiu, tačiau tam pasakiau ne“, – aiškina Osvaldas. „Mokytis atleidimo meno yra labai labai sunku, tačiau ginklai ar karas niekuomet nėra tinkamas pasirinkimas gyvenimui pakeisti. Perkeitimo kelias yra kitas – tai gebėjimas paliesti kito žmogaus sielą. O tam nereikia išdidumo ar galios, priešingai, reikia nuolankumo, kuri yra sunkiausiai pasiekiama dorybė“. Letizia Magri |