„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa“ (Apd 4,33). |
| 2022 10 „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią“ (2Tim 1,7). |
|
„Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią“ (2Tim 1,7). Laiškas, iš kurio paimtas šis Gyvenimo žodis, laikomas savotišku Pauliaus testamentu. Apaštalas yra kalėjime Romoje, laukia nuosprendžio ir rašo Timotiejui, jaunam mokiniui ir bendradarbiui, kuris buvo atsakingas už sudėtingą Efezo bendriją. Laiške nurodymai ir patarimai skirti Timotiejui, tačiau šiuo raštu – vakar ir šiandien – kreipiamasi į kiekvieną krikščionių bendruomenės narį. Surakintas grandinėmis dėl Evangelijos skelbimo Paulius nori padrąsinti persekiojimų akivaizdoje įbaugintą ir dėl sunkumų savo tarnystėje dvejojantį mokinį įveikti išbandymus bei būti užtikrintu vedliu bendruomenei. Nei Paulius, nei Timotiejus patys iš savęs neįstengtų kentėti dėl Evangelijos, tačiau šiam liudijimui juos įgalina Dievo jėga. „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią“. Paulius siekia liudyti Evangeliją. Atrodytų aišku, jog Žodžio tarnystę garantuoja ar stabdo visai ne talentai, gebėjimai ar asmeniniai trūkumai. Liudijimo veiksmingumą garantuoja Dvasios dovanos, iš Jos kylanti jėga, meilė ir protingumas. Meilė, minima tarp jėgos ir protingumo, regis turi įžvalgos rolę, protingumo išraiška – tai būti išmintingais ir pasiruošusiais kiekvienoje situacijoje. Timotiejus, kaip ir visų laikų mokiniai, gali skelbti Evangeliją su jėga, meile ir protingumu dėl jos prisiimdamas ir kentėjimą. „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią“. Mes taip pat, gyvendami Dievo žodžiu ir jį liudydami, esame patyrę nusivylimo gundymą, nežinojimą, kaip įveikti tam tikras situacijas. Chiara Lubich padeda mums suprasti, kuo tokiais momentais remtis: „Turime atsiremti į Jėzaus buvimą mumyse. Taigi mūsų laikysena neturėtų būti užsiblokavimas, liekant pasyviais stebėtojais, bet veikimas, vienijimasis su tuo, ko reikalauja Dievo valia, vykdymas įsipareigojimų, kuriems kviečia mūsų pašaukimas vadovaujantis mumyse esančio Jėzaus malone. Svarbu matyti ir veikti ne tik per asmeninę prizmę. Tuomet pats Jėzus vis labiau mumyse brandins tas dorybes, kurių mums reikia, jog liudytume Jį toje veikimo vietoje, kuri mums buvo patikėta“. „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią“. Jėga, meilė ir protingumas, trys iš Dvasios kylančios dorybės, kurios pasiekiamos malda ir tikėjimo praktika. Tėvas Justin Nari iš Centrinės Afrikos Respublikos patyrė mirties grėsmę drauge su savo broliais ir tūkstančiu musulmonų, nuo karo represijų ieškojusių prieglobsčio bažnyčioje. Ne vienąkart juos apsupę milicininkai reikalavo pasiduoti, tačiau, kad išvengtų žudynių, jis stengėsi nuolat su jais bendrauti. Vieną dieną šie prisistatė su keturiasdešimčia litrų benzino ir grasino sudeginsiantys juos gyvus, jeigu neišduos jiems musulmonų. „Su savo broliais švenčiau paskutines Mišias – pasakoja tėvas Justin – ir tada prisiminiau Chiarą Lubich. Ką ji būtų dariusi mano vietoje? Būtų pasilikusi ir atidavusi gyvybę. Taip pasielgti nusprendėme ir mes.“ Pasibaigus Mišioms netikėtas telefono skambutis: pasirodo, Afrikos vienybės kariuomenė tuo metu buvo regione, netoliese esančiame mieste. Tėvas Justin išskubėjo jų pasitikti ir jie kartu sugrįžo į parapiją. Iki ultimatumo pabaigos buvo likę trylika minučių. Trylika minučių, išgelbėjusių visų gyvybes be kraujo praliejimo“. Letizia Magri |