Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Gyvenimo Žodis 2011 02

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Rom 8,14).

Šis Žodis įrašytas pačioje širdyje himno, kuriuo Paulius apdainuoja krikščionio gyvenimo grožį, naujovę ir laisvę. Šie vaisiai kyla iš krikšto ir tikėjimo į Jėzų, kurie mus visiškai įskiepija į Jį, o per Jį – ir į trejybinio gyvenimo dinamizmą. Tapdami vienu asmeniu su Kristumi, perimame ir Jo Dvasią bei visus Jos vaisius, o pats pirmiausias iš jų yra tapimas Dievo vaikais.
Nors Paulius ir kalba apie „įvaikinimą“ (Plg. Rom 8,15; Gal 4,5), tačiau vien tam, kad jį atskirtų nuo prigimtinio vaiko statuso, kuris pridera vien Dievo Sūnui.
Mūsų santykis su Tėvu nėra grynai juridinis, kaip tai būtų įvaikių atveju, bet kažkas esmingo, pakeičiančio pačią mūsų prigimtį, tarsi naujai atgimstant. Visą mūsų gyvenimą gaivina naujas principas, nauja dvasia – pati Dievo Dvasia.
Kartu su Pauliumi galėtume nepaliaudami apdainuoti mirties ir prisikėlimo stebuklą, kurį mumyse nuveikia krikšto malonė.

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“.

Šis Žodis mums pasako kažką, kas tampriai siejasi su mūsų krikščioniškuoju gyvenimu. Jėzaus Dvasia įneša į mūsų gyvenimą tokį dinamizmą ir įtampą, kuriuos Paulius perteikia pasitelkdamas kūno ir dvasios prieštarą. Jam kūnas – tai visas žmogus (kūnas ir siela) su visu jam būdingu trapumu ir egoizmu, kuris nepaliaujamai priešinasi meilės dėsniui, netgi pačiai Meilei, kuri buvo išlieta mūsų širdyse (Plg. Rom 5, 5).
Tie, kurie yra Dvasios vadovaujami, turi kasdien stoti į „šauniąją tikėjimo kovą” (Tim 6, 12), kad galėtų nuslopinti bet kokį polinkį į blogį ir gyventi pagal krikšte išpažintą tikėjimą.
O kaip?
Gerai žinome, kad Šventosios Dvasios veikimui reikalingas mūsų atsiliepimas. Šv. Paulius, rašydamas šį Žodį, turėjo omeny visų pirma tą Kristaus sekėjų pareigą, kuri apima savęs išsižadėjimą, kovą su kuo įvairiausių formų egoizmu.
Tačiau būtent ši mirtis sau gimdo gyvybę. Kiekvienas pjūvis, kiekvienas apgenėjimas, kiekvienas pasakymas ‚ne‘ mūsų egoistiniam ‚aš‘ yra naujos šviesos, ramybės, džiaugsmo, meilės, vidinės laisvės versmė; atveria duris Dvasiai.
Įgaudama daugiau laisvės, Šventoji Dvasia, gyvenanti mūsų širdyse, galės gausiau apdovanoti mus savo dovanomis ir galės vesti mus per gyvenimą.

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“.

Tad kaipgi gyventi šiuo Žodžiu?
Visų pirma, turime vis geriau įsisąmoninti Šventosios Dvasios buvimą mumyse: nešiojamės savyje didžiulį lobį ir pakankamai to nesuvokiame. Turime nepaprastą turtą, tačiau dažniausiai jis taip ir lieka nepanaudotas.
Be to, kad Jos balsą išgirstume ir juo sektume, turime pasakyti ‚ne‘ viskam, kas prieštarauja Dievo valiai, ir pasakyti ‚taip‘ kiekvienai Jo valiai: ‚ne‘ – gundymams, iškart nukertant su tuo susijusias sugestijas; ‚taip‘ – Dievo mums patikėtoms užduotims; ‚taip‘ – meilei kiekvienam artimui; ‚taip‘ – sutiktiems išbandymams ir sunkumams…
Jei šitaip elgsimės, Šventoji Dvasia ves mus ir suteiks mūsų krikščioniškam gyvenimui tokį skonį, tokią jėgą, aštrumą bei spindesį, kokio negali neturėti autentiškas gyvenimas. Tuomet ir esantys greta mūsų pastebės ne vien tai, kad esame savo žmogiškos šeimos vaikai, bet – Dievo vaikai.

Chiara Lubich (2000 m. birželis)

atsisiųsti

paaugliams

vaikams