„Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei” (Lk 1,38).
[...]
Taip pat ir mums, kaip Marijai, Dievas nori atskleisti, ką Jis sumanė kiekvienam iš mūsų, nori, kad pažintume savo tikrąją tapatybę. „Ar nori, kad iš tavęs ir tavo gyvenimo padaryčiau šedevrą? – tarsi sakytų mums. – Eik keliu, kurį tau rodau, ir tapsi tuo, kuo jau nuo amžių esi mano širdyje. Juk aš nuo amžių galvojau apie tave ir tave mylėjau, ištariau tavąjį vardą. Pasakydamas savąją valią tau, atskleidžiu tavo tikrąjį aš”.
Tad jo valia nėra mums primesta prievarta, jo valia yra jo meilės, jo sumanymo mums atskleidimas; ji – iškili kaip pats Dievas, patraukli ir kerinti, kaip jo veidas: Jis pats dovanojasi mums. Dievo valia yra aukso gija, dieviškieji apmatai, nuaudžiantys visą mūsų gyvenimą, žemiškąjį ir anapusinį; tęsiasi nuo amžinybės į amžinybę: pirmiausia Dievo mintyje, paskui šioje žemėje ir galiausiai Rojuje.Vis dėlto tam, kad Dievo planas visiškai išsipildytų, Dievas prašo mano, tavo pritarimo, lygiai kaip prašė Marijos. Tik šitaip realizuojasi žodis, kurį ištarė apie mane, apie tave. Tad ir mes, kaip Marija, esame kviečiami ištarti:
„Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”.
Žinoma, jo valia mums ne visada aiški. Kaip Marija, taip ir mes, turėtume prašyti šviesos, kad suprastume, ko Jis nori. Reikia gerai įsiklausyti į jo balsą savyje, visiškai nuoširdžiai, pasitariant, jeigu reikia, su tuo, kuris mums galėtų padėti. Tačiau kartą supratus, kokia yra jo valia, tuoj pat norime ištarti jam ‚taip‘. Juk jeigu supratome, jog jo valia yra tai, kas didžiausio ir gražiausio galėtų įvykti mūsų gyvenime, ne susitaikysime su tuo, kad „privalome“ atlikti Dievo valią, bet džiaugsimės „galėdami“ vykdyti Dievo valią, galėdami sekti jo projektu, taip, kad išsipildytų tai, ką Jis mums sumanė. Tai – geriausia, ką galime atlikti, protingiausias dalykas.
Marijos žodžiai – „Štai aš Viešpaties tarnaitė” – yra mūsų atsakymas į Dievo meilę. Jie visada išlaiko mus atsigręžusius į Jį, besiklausančius, paklūstančius, turinčius vienintelį troškimą – atlikti jo valią, kad būtume tokie, kokių Jis mūsų nori.
Vis dėlto kartais tai, ko Jis prašo, gali pasirodyti absurdiška. Mums atrodytų geriau daryti kitaip, norėtume patys paimti gyvenimą į savo rankas. Norėtume netgi patarti Dievui, patys pasakyti jam, ką daryti ir ko nedaryti. Tačiau jeigu tikiu, kad Dievas yra meilė ir pasitikiu Juo, žinau, kad visa, ką Jis iš anksto nustato mano ir šalia manęs esančiųjų gyvenime, yra mano labui, jų labui. Tuomet atsiduodu Jam, su pilnu pasitikėjimu pasivedu jo valiai ir noriu jos visu savimi, susitapatindamas su ja, žinodamas, jog priimti jo valią reiškia priimti Jį, apkabinti Jį, maitintis Juo.
Niekas – turime tikėti tuo – neįvyksta atsitiktinai. Joks džiaugsmingas, neutralus ar skausmingas įvykis, joks susitikimas, jokia situacija šeimoje, darbe, mokykloje, jokia fizinės ar moralinės sveikatos būklė nėra beprasmiška. Viskas – įvykiai, situacijos, asmenys – neša Dievo žinią, viskas prisideda prie įgyvendinimo Dievo plano, kurį pamažu, diena iš dienos, atrasime, kaip Marija atlikdami Dievo valią.
„Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”.
Tad kaip gyventi šiuo Žodžiu? Mūsų taip Dievo Žodžiui konkrečiai reiškia kas akimirką gerai, išbaigtai atlikti tą veiksmą, kurio Dievo valia iš mūsų prašo. Būti visiškai ten, tame darbe, pašalinant visa kita, prarandant mintis, troškimus, prisiminimus, veiksmus, susijusius su kitkuo.
Kiekvienõs skausmingos, džiaugsmingos ar neutralios Dievo valios akivaizdoje galime kartoti: „tebūna man, kaip tu pasakei“, arba, kaip „Tėve mūsų” maldoje mus išmokė Jėzus: „teesie tavo valia”. Prieš kiekvieną savo veiksmą ištarkime: „tebūna”, „teesie”. Taip akimirka po akimirkos, akmenėlis po akmenėlio, atbaigsime nuostabią, vienintelę ir nepakartojamą mūsų gyvenimo mozaiką, kokią Viešpats nuo amžių buvo mums sumanęs.
Chiara Lubich (2002m. gruodis)
atsisiųsti
paaugliams
vaikams |
