Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

Pirmą kartą paėmus į rankas „Evangelii gaudium“, „dokumentas man pasirodė panašus ne tiek į tekstą, kurį turėčiau studijuoti, analizuoti, kiek į balsą, kurį turėčiau išgirsti“. Balsą asmens, „kuris stojasi greta ir pasakoja apie tai, kokie šiandien yra žmogaus poreikiai, pasaulio poreikiai ir kaip mes, Bažnyčia, galime tam pasauliui padėti“. Taip interviu italų katalikų dienraščiui „Avvenire“ mėnesio pradžioje sakė Maria Voce, tarptautinio Fokoliarų judėjimo prezidentė, paprašyta pakomentuoti apaštalinį paraginimą, apibendrinantį 2012 metų spalį vykusį Sinodą naujosios evangelizacijos tema.

Kokių minčių jums sukėlė perskaitytas tekstas?

Man šis dokumentas atrodo fundamentalus. Dalyvavau naujosios evangelizacijos Sinode klausytojos teisėmis ir gerai žinau, kokios temos buvo svarstomos, kokie debatai vyko, kokie pasiūlymai popiežiui buvo pateikti... Man atrodo, kad popiežius žengė kur kas toliau. Jis kalba ne vien apie naująją evangelizaciją, bet pateikia gaires šiandienos Bažnyčiai. Tekste nėra pabrėžiama nei evangelizacija kaip pirminis skelbimas, nei kaip skelbimas šalyse, kurių kultūros jau yra buvusios persmelktos krikščionybės. Labiausiai išryškėja evangelizacija kaip pasaulio keliais keliaujančios Dievo tautos liudijimas. Todėl sakau, kad tai yra susumuojantis, viską apimantis požiūris.

Pirmą kartą po Vatikano II dogminės konstitucijos Gaudium et spes (Džiaugsmas ir viltis), žodis „džiaugsmas“ grįžta į Bažnyčios dokumento pavadinimą. Ką, jūsų nuomone, tai rodo?

Apie tai kalbama ne vien pavadinime, visas Paraginimas persmelktas šiuo džiaugsmo jausmu. Džiaugsmo, paremto pamatiniu realizmu ir optimizmu. Popiežiaus vartojami posakiai leidžia pajusti džiaugsmą, remiantis Dievo meile, kurią liudijame ir kuria esame apdovanoti. Būtų keista nejausti džiaugsmo, jei esame paties Dievo mylimi.

Tuo pačiu metu tai džiaugsmas, kuris, – būtent todėl, kad kyla iš fakto, jog esame mylimi, – ragina mylėti savo ruožtu, perteikti jį kitiems. Apie džiaugsmą kalbama visada: kai kalbama apie politiką, pinigų paskirstymą, dėmesį stokojantiesiems, ekologijai.

Kas iš to kyla?

Optimizmas, kuris nėra banalus, bet užtikrintas, realus, nes remiasi principu, kuris peržengia mus, žmones. Tai matome, pavyzdžiui, kai popiežius aptaria asmenų tarpusavio santykius, kurie šiandien dėl komunikacijos priemonių neretai fragmentuojasi. Tam tikru metu jis kalba apie „chaotišką masę, kuri galėtų tapti tikros brolystės patirtimi“. Popiežius mato trūkumus, juos atskleidžia, tačiau mato ir visus tuos teigiamus dalykus, kurie galėtų iš to atsirasti. Visada yra galimybė, – net ir dalykuose, kurie atrodytų galintys atitolinti nuo Dievo, – suartinti žmones vienus su kitais. O tai ir reiškia kiekvieną žmogų priartinti prie Dievo, nes išeities taškas yra šis: Dievas myli mane, Dievas myli tave, o kadangi tave myli, nesiliauja veikęs tavo istorijoje, žmonių istorijoje.

Popiežius rašo, kad būtina pereiti nuo paprasto išsaugojimo sielovados prie ryžtingai misionieriškos sielovados. Koks „bėgių perjungimas“ tam reikalingas?

Bažnyčia yra misionieriška Jėzaus, jos įkūrėjo, valia. Tad nėra jokia popiežiaus išrasta naujovė pasakymas: išeikite, eikite nešti Evangelijos visai žmonijai, į egzistencinius pakraščius.

Naujovė, mano galva, yra ta, kad popiežius tai parodo esant ne pareiga, bet buvimo krikščionimi esme: krikščionis taip elgiasi todėl, kad yra krikščionis. Tai atlieka savo gyvenimu. Išryškina, kad Bažnyčios misionieriškumas nėra keleto, bet visos krikščionių liaudies reikalas. Tos Dievo Tautos, kuri yra pašaukta vis labiau atverti savo „valstybės sienas“ ir vis labiau apkabinti visus žmones, dėl kurių Jėzus mirė ir prisikėlė.

Kalbant apie tai, mintys krypsta į bažnytinius judėjimus, į charizmas. Popiežius vienoje vietoje ima kalbėti apie charizmas, kaip svarbias Dvasios dovanas Bažnyčiai, ir kad jos yra dovanos tik tuomet, jei tarnauja bažnytinei bendrystei. Jis pripažįsta dovaną ir ragina kiekvieną gyventi savąja, tai yra liudyti gautąją dovaną, kuri turi tarnauti bendrystei su visais. Sako, jei kas nors tikrai turi charizmą, nemato priežasties bijoti kitų charizmų, vien priežastį šlovinti Dievą.

Ši tema – vis dar sužadina didelius debatus Bažnyčioje.

Esu fokoliarė, tad man į galvą ateina mintis, kurią yra išsakiusi Chiara Lubich: „Aš sukurta kaip dovana tam, kuris yra šalia, o esantysis šalia yra sukurtas kaip dovana man“. Tad būtų galima sakyti: Šventoji Dvasia davė Fokoliarų judėjimui ypatingą dovaną – vienybės charizmą. Ta pati Dvasia dovanojo kiekvienam judėjimui kitą specifinę dovaną. Toji kitam judėjimui dovanota dovana yra skirta man, lygiai taip pat kaip manoji yra teikiama kaip dovana kitam judėjimui.

Tai padeda mums geriau suprasti, ką mes Judėjimui turime daryti Bažnyčioje: tarnauti visuotinei brolystei, tarnauti tai Bažnyčiai-bendrystei, kurios trokšta Jėzus ir kuri apima visus. Ne vien tuos, kurie atsiliepia į Jėzaus kvietimą, bet ir kitus, kuriems popiežius rodo pasitikėjimą ir pagarbą.

Maža to, kalbėdamas apie tarpreliginį dialogą atvirai sako, kad net ir šių ne krikščioniškų religijų maldos formos, bendrystės, santykio su anapusybe formos gali padėti mums geriau gyventi savosiomis. Tai atvirumas, padedantis atpažinti kituose esantį gėrį. Ne tik krikščionyse, bet ir geros valios žmonėse, kurie kartu su mumis siekia bendrojo gėrio, gamtos, gyvybės, laisvės išsaugojimo, visų tų vertybių, kurias bendrai pripažįstame.

Pranciškus pabrėžia rimtos bažnytinių struktūrų reformos būtinybę, neišskirdamas ir popiežiaus pozicijos. Kur, jūsų manymu, Pranciškus tęsia Benedikto XVI liniją, o kur imasi naujų užmojų?

Sakoma, kad Bažnyčia turi nuolat atsinaujinti, vadinasi, ir jos struktūros, ir popiežystė. Man atrodo, jog popiežius reformas vykdo ir pakankamai išmintingai. Reforma nėra revoliucija ar perbraukimas kempine, greičiau tai pokytis tęstinume.

Popiežiaus Pranciškaus veiksmai leidžia įžvelgti šios reformos kryptį. Pavyzdžiui, faktas, kad jam talkina Taryba, sudaryta iš kardinolų, kurie gyvena ne Romoje, o visuose penkiuose žemynuose ir kurie atvyksta, kad išsakytų jam savo mintis. Tai nauja. Nėra taip, kad Benediktas XVI nebūtų norėjęs reformų, tačiau jam patarinėjo šalia esantieji, o ne atvykę iš kitų pasaulio šalių. Jis, be abejo, galėjo prašyti ir kitų asmenų patarimo, tačiau tokia forma laiduoja didesnį dėmesį klausimams, kurie kyla periferijoje, Dievo tautai, tiems, kurie kenčia tolimiausiuose žemės kampeliuose dėl socialinės neteisybės, persekiojimų, kitų sunkių situacijų.

Yra didžiulis poreikis klausytis, išgirsti, į kokius poreikius Bažnyčia ten turėtų atsiliepti. Taip pat užtikrintumas, kad Bažnyčia atsiliepia visada taip pat – Dievo Žodžiu: skelbiamu, įgyvendinamu, liudijamu.

Iš italų k. vertė Saulena Žiugždaitė

„Avvenire“ 2014 m. sausio 5 d.