|
Palaimintąja paskelbta italė mergina, mirusi nuo kaulų vėžio. Su džiaugsmu priimdama kryžių, parodo daugeliui įmanomą šventumo kelią. Neseniai privačioje audiencijoje su Benedikto XVI susitikusi Marija Voce (Emmaus), Fokoliarų Judėjimo prezidentė, tarp kita ko su Popiežiumi kalbėjo ir apie Chiarą Lucę Badano (Kjarą Liučę Badano), devyniolikmetę iš Ligurijos (Italija), kuri rugsėjo 25 d. Romoje buvo paskelbta palaimintąja. „Šiuo metu itin reikalingi tokie normalaus gyvenimo liudytojai, kurie tapo šventais kasdienybėje“, – sakė jai popiežius Ratzingeris. „Mane giliai palietė šis teiginys, – pasakoja Marija Voce, – tiek, kad jam pasakiau: ‚Kažin, gal tai galėtų būti artėjančių Pasaulio Jaunimo dienų žinia?‘, į ką jis atsiliepė kartodamas: ‚taip, taip!‘ Ir koks buvo mano džiaugsmas, kai, skaitydama pranešimą, kuriuo Benediktas XVI kreipiasi į jaunimą, kviesdamas susitikti Madride 2011 metais, pajutau darnų sąskambį tarp jo žodžių ir Chiaros Luce gyvenimo!“
Kur labiausiai įžvelgiate šį sąskambį?
Popiežius tvirtina, kad „būtent susitikimas su Dievo Sūnumi, suteikia visam gyvenimui naują dinamizmą“; jis primena ant Dievo Žodžio uolos pastatytą namą, kuris atlaiko visas audras; kalba apie paplitusią kryžiaus baimę ‚ nes jis atrodo esąs gyvenimo neigimas „ tuo tarpu, priešingai, jis yra Dievo meilės ženklas, naujos gyvybės šaltinis“. Visas Chiaros Luce nuotykis kalba apie laimę, jaunatviškumą, grožį, gyvenimo pilnatvę. Tai – ir dominuojančios kultūros mitai. Ji liudija, kad šie siekiai nėra miražas, bet dovana, gaunama, kai įsijungiame į Evangelijos logiką.
Koks žmogiškas bruožas jus labiausiai paliečia naujoje palaimintoje? Tas, kurį pastebėjo ir mūsų įkūrėja Chiara Lubich: šviesa, sklindanti iš jos akių. Beatifikacijos bylos komisijos narys t. Kristoforas Bove apibūdina ją kaip „šviesos uraganą“, kuris dar labiau sustiprėja būtent tuomet, kai vienas skausmingiausių ir agresyviausių auglių per trumpą laiką atėmė jai galimybę vaikščioti ir davė aiškiai suprasti, kad pagyti nebėra jokių šansų. Jos šypsenos negalėjo suprasti net ir tėvai, tiek, kad tėvas stebėjo ją pro rakto skylutę, norėdamas įsitikinti, ar ji visad tokia pati, o gal tokia pasirodo vien norėdama juos nuraminti? Jis patvirtino: „Chiara visada buvo tokia“.
Ką ši asmenybė sako šiandienos jaunimui, kuris susiduria su Chiara Badano?
Jaunimą ji labai traukia. Jie žiūri į ją kaip į pavyzdį, kuriuo galima sekti, kuris išgyvendamas džiaugsmo pilnatvę pasiekė aukštą tikslą. Tai mergina, gebanti su meile ir heroizmu sutikti ligą ir mirtį: tad sugebanti įrodyti, kad gyvenimas Dieve yra ypatingas dalykas, bet kartu ir visiškai normalus.
Kaip būtų galima trumpai pristatyti dvasingumą, kuris nuvedė Chiarą Lucę Badano į šventumą?
Chiara, būdama vos devynerių, visai nauju būdu atranda Dievą Meilę. Gan greitai jai buvo parodytas šventumo idealas. Būti šventųjų karta – tai tikslas, kurį Chiara Lubich siūlo patiems jauniausiems, užtikrinta, kad tai yra kelias į laimę, kelias sukurti naują pasaulį. „Jėzau, jei to nori tu, ir aš to noriu“ – štai žodžiai, išreiškiantys Chiaros Luce apsisprendimą, kurį kartos nuolat ir nuolat, iki galo, susidurdama su vis naujais ligos siurprizais. Ištarti savąjį „taip“, kaip ji pati pasakys, jai buvo įmanoma tik todėl, kad treniravosi nuolat, susidurdama su sunkumais, kurių gyvenime visiems pasitaiko. Kaip pavyzdžiui, nepasisekimai mokykloje, nesusipratimai su mokytojais, draugų pašaipa, nusivylimas įsimylėjus.
Ji sugebėjo perkeisti skausmą į meilę, net į laimę. Kokia buvo jos paslaptis?
Gyventi be išlygų vienybės dvasingumo širdimi, kurią Chiara Lubich visada perdavė visiems. Tai – Jėzus, kuris ant kryžiaus šaukia Tėvo apleidimą. Chiara Luce, jau būdama dvylikametė, pasiryžta priimti Apleistąjį Jėzų, sutinkamą kiekviename skausme ‚ su džiaugsmu ir visa įmanoma meile. Tą pažadą ji ištesėjo. Tapo dalininke to skausmo slėpinio, kuris yra didžiausios Jėzaus meilės žmonijai ženklas. Ji buvo tos didžiausios meilės pagauta ir išlieja ją kitiems.
Ką šis paskelbimas palaimintąja reiškia Jums ir visam Judėjimui?
Mums tai – didelis džiaugsmas, nes pripažįstama, kad Dievo dovanota charizma tikrai gali privesti prie „tautos šventumo“, kurio galimybę Chiara Lubich įžvelgė nuo pat pradžių, ir kurį popiežius Paulius VI nurodė kaip mūsų laikmečio būtinybę, o dabartinis popiežius nuolat mini kaip jėgą, sugebančią atnaujinti Bažnyčios ir visuomenės veidą. Tad mums visiems tai naujas postūmis, asmeniškai ir ryžtingai siekti šventumo. Chiara Luce mums parodo tai, kuo visas Judėjimas turėtų būti ir kiekvienam iš mūsų sako: „Žiūrėk, Dievas iš tavęs laukia, kad padėtum visiems pasiekti tikslą, kurį aš, jo malonės dėka jau pasiekiau“.
Parengta pagal „Famiglia cristiana“ Nr. 39/2010 |
