Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 
Nico Tros. Kokios vienybės meldžiame?

Maldos savaitė

Maldos už krikščionių vienybę savaitės tradicija yra senesnė nei 100 metų. Ji – ir laiko ženklas: po daugybės priešiškumo amžių santykiai tarp krikščionių Bažnyčių keičiasi. Įvairūs minėjimai bei susitikimai daugelyje pažadino suvokimą, kad nesantaika tarp mūsų, krikščionių, neša blogą žinią.

Bet ar žinome, kokia bus mūsų, krikščionių, vienybė, kurios meldžiame?

 

Galbūt verta pamąstyti šia tema, kuri, kaip visi žinome ar nujaučiame, yra labai svarbi.

 

Jėzaus malda už vienybę

Gal reikėtų pradėti nuo to, kad pirmasis vienybės meldė pats Jėzus. Pirmąją ir pačią kilniausią maldą jis sukalbėjo po Paskutinės vakarienės. Malda jis kreipėsi į Tėvą ir taip užbaigė nuoširdų bei jaudinamą pokalbį su savo mokiniais.

Tą paskutinį vakarą Jėzus praleido su apaštalais, ir jis ne tiek kalbėjo apie savo doktrininį mokymą, kiek atskleidė jiems savo giliausius išgyvenimus, savo trivienės širdies plakimą. Tą didingą rimties akimirką, savo kančios ir mirties išvakarėse, Jėzus mums padovanojo visko, ką darė ir sakė per savo gyvenimą šioje žemėje, prasmę ir tikslą.

Šios maldos pamatiniai taškai

Per Paskutinę vakarienę išryškėja kai kurie pamatiniai dalykai.

Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams, kad parodytų, kokie santykiai turi viešpatauti tarp jų: tai – tarnystė iš meilės.

Paskui jis davė savo mokiniams „naują įsakymą“: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 13, 34). „Naujas“ reiškia, kad iki tol jo nebuvo nei Senajame Testamente, nei tame, ką pats Jėzus iki tol buvo sakęs. Jn 15, 12 Jėzus sako: „Tai mano įsakymas“, tarsi sakydamas: tai yra mano žinia, tai esu aš.

Po to Kristus įsteigė Eucharistiją ir kunigystę.

Galiausiai Jėzus, išreikšdamas savo paskutinę valią, kreipėsi į Tėvą: „Kad jie visi būtų viena, kaip tu ir aš, Tėve.“[1]

Norėčiau pasiūlyti jums apsvarstyti šiuos keturis momentus, kurie galėtų mums kai ką papasakoti apie Jėzaus trokštą vienybę ir vienybę, į kurią turėtume eiti ir kurios turėtume melsti.

Ir jūs taip darykite

Pažvelkime į kojų plovimo sceną (Jn 13, 3–5)[2]. Jėzus, aukštasis kunigas, kuriam Tėvas atidavė viską į jo rankas, nusivelka drabužius ir atlieka darbą, kurį paprastai dirba tarnai.

Šis Jėzaus poelgis turi labai didelę reikšmę santykiams tarp visų krikščionių ir akivaizdu, kad Jėzus nori tai parodyti visiems savo mokiniams ir ypač Apaštalams.

Galime teigti, jog visiškas atsidavimas broliams yra svarbiausia ir išskirtinė kiekvieno bet kurios konfesijos krikščionio savybė, jeigu jis nori vadinti save krikščioniu.

Atsidavimas yra pirmas žingsnis vienybės, turinčios viešpatauti tarp krikščionių, link.

„Kaip“, kurio mes nepastebėjome

Kitas pastebėjimas galėtų būti dėl abipusės meilės įsakymo turinio. Šiame įsakyme yra vienas žodelis, kuris, atrodo, labai dažnai mums prasprūsta nepastebėtas arba yra suprantamas bendrąja prasme. Tas žodis yra „kaip“, kai Jėzus taria: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.“

Apie abipusę meilę kalbėjo ir rašė Bažnyčios tėvai. Net ir mūsų laikais daugelis mėgino tai perprasti. Viena iš tų asmenybių buvo Chiara Lubich, Fokoliarų judėjimo pradininkė (1920–2008).

Jau pirmaisiais savo dvasinės bendrystės metais ji nujautė, kad čia slypi krikščionybės pagrindas: kaip Jėzus atidavė savo gyvybę už mus, taip ir mes turime būti pasiryžę atiduoti gyvybę vieni už kitus.

Dievas nusileido iš aukštybių, prarasdamas save, kad priimtų į save visą žmoniją. Jis tapo „niekuo“, kad mes pažintume „viską“, kas yra Jis.

Tas „kaip“, kai kabama apie tarpusavio meilę, yra visiškas nusižeminimas, ir tik jis gali sukurti vienybę. Abipusė meilė yra bendras krikščionių bruožas. Tik gyvendami pagal Jėzaus įsakymą galime sudaryti sąlygas, kad galėtume priimti iš aukštybių vienybės dovaną.

Bažnyčia ir sakramentai

Tik kai būsime įgyvendinę šį naują įsakymą, galėsime imtis spręsti Bažnyčios, Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų problematiką.

Katalikų Bažnyčioje į Eucharistiją dažnai žiūrima iš savo individualaus matymo taško – ji suvokiama kaip būdas būti pašventintam ir asmeniškai susivienyti su Dievu. Ar neturėtume apskritai sakyti, kad tikėjimas yra suvokiamas ir išgyvenamas grynai kaip asmeninis kelias, individualus santykis su Dievu, tad yra labai asmeniškas?

II Vatikano Susirinkimo metu Bažnyčia kaip „bendrystė“ buvo suvokta giliau. Dokumente Lumen Gentium žodis „bendrystė“ pavartotas 40 kartų, daugelį kurių drauge su žodžiu „broliška“[3].

11 šio dokumento skirsnyje aiškiai kalbama apie vienijantį Eucharistijos sakramento bruožą: „Valgydami Kristaus kūną per Šventąją Komuniją, (krikščionys) konkrečiai parodo Dievo tautos vienybę, kuri šiuo sakramentu yra tinkamai išreiškiama ir su pasigėrėjimu įgyvendinama.“

Dar vieną labai aiškią užuominą apie ryšį tarp Eucharistijos ir tikinčiųjų vienybės randame 1 Kor 10, 17, kuriame apaštalas Paulius sako: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.“ Paulius VI yra pasakęs[4]: „Eucharistija yra įsteigta tam, kad taptume broliais,... kad iš svetimų, išsisklaidžiusių ir abejingų vieni kitiems, taptume vieningi, lygūs ir draugai ... tikra tauta, su viena širdimi ir viena siela.“

Galėtume ir toliau cituoti Bažnyčios tėvus, teologus bei popiežius, kurie pabrėžia Eucharistijos bendrumo bruožą.

Eucharistija ir kunigystė yra sakramentai, kurie turėtų mus atvesti į bendrystę, kad apie krikščionis galima būtų pasakyti: „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Kelias vienybės link

Kelias į visišką vienybę, ko gero, bus dar ilgas, bet būtent todėl maldos už vienybę savaitę šio kelio meldžiama ir jis ruošiamas.

Jei išmoksime vienas kitą mylėti, prisidėsime ir greičiau įgyvendinsime Dievo svajonę: vieninga žmonijos šeima, jo tauta viena širdimi ir viena siela, kur viskas yra bendra, kaip tikroje šeimoje[5]; sukrusime, kad ši svajonė būtų įgyvendinta pasaulyje.

Jokie skirtumai ar pasidalijimai tarp krikščioniškųjų konfesijų negali mums uždrausti mylėti vienas kitą evangeline meile, kaip tikri broliai ir seserys.

Kai kalbama apie šiuolaikinės visuomenės reevangelizaciją, turbūt turėtumėme atkreipti daugiau dėmesio į žodžius, kuriais Jėzus baigia maldą už vienybę: „...tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ (plg. Jn 21, 17)

Turime ieškoti tinkamiausių būdų skleisti Evangelijai, bet patį geriausią būdą nurodė pats Jėzus šiame savo paskutiniame įsakyme. Tai vienybė, broliška bendrystė tarp mūsų, krikščionių – pasauliečių, pastorių, vyskupų, - kuri privers šiandieninį pasaulį kartoti Tertulijono žodžius (150–220): „Pažvelk, kaip jie myli vienas kitą! Jie pasiryžę vienas už kitą numirti.“

Žinoma, „trivienė“, dvasinė vienybė, kurios Jėzus prašė Tėvo savo mokiniams, turi būti įgyvendinta visais bažnytinės struktūros lygmenimis. Ir žinome, kad pasiekti šį tikslą nėra lengva dėl daugybės istorinių, kultūrinių ir kitų priežasčių.

Turime būti tikri dėl dviejų dalykų. Pirma, jokie skirtumai ar pasidalijimai tarp krikščioniškųjų konfesijų negali mums uždrausti mylėti vienas kitą evangeline meile, kaip tikri broliai ir seserys. Ir antra – ši dvasinė bendrystė yra geriausia prielaida, kad tarpusavio meilės dvasioje galėtų augti bendras visų krikščionių tikėjimo supratimas. Tuomet atsiras ir tos bažnytinės struktūros, ir (kodėl gi ne?) liturginės formos, kurios galės ir išoriškai pademonstruoti mūsų vienybę.

Todėl II Vatikano Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo parašyta gryna teisybė. Jame tvirtinama, kad „dvasinis ekumenizmas yra ekumenizmo siela.“[6]

Autorius yra vienas iš Fokoliarų judėjimo Lietuvoje vadovų.


[1] Jn 17, 21 „...“kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei”.

[2] „Žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu.  Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.“

[3] Reikia pastebėti, kad priešingai įprastinei hierarchinei Bažnyčios sampratai, susirinkimo dokumentas iškart po įvadinio skyrelio, 2 skyriuje aptaria Dievo tautos sąvoką ir tik paskui, 3 skyriuje pereina prie hierarchinės Bažnyčios santvarkos. Tai pabrėžia krikščionių – kaip vieno Tėvo vaikų, brolišką vienybę.

[4] Žr. Pauliaus VI mokymai, „Poliglotta Vaticana“, 1966, III, 358 p.

[5] Apd 4,32: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.“

[6]) Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo, savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės. (...)Tegu visi tikintieji prisimena, kad jie krikščionių vienybę tuo labiau skatins ir net praktikuos, kuo labiau stengsis gryniau gyventi pagal Evangeliją. Juo artimesnė bus jų bendrystė su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, juo giliau ir lengviau jie pajėgs stiprinti tarpusavio brolybę. Šitą širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą kartu su privačiomis ir viešomis maldomis už krikščionių vienybę reikia laikyti viso ekumeninio sąjūdžio siela ir galima pagrįstai vadinti 'dvasiniu ekumenizmu‘.“ (UR 7-8)

Iš italų k. vertė Eglė Čibiraitė