Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Pasquale Foresi. Pats gyvenimas mums parodo

Mano pranešimo tema, kurią norėčiau plėtoti, yra ši: būtina pasiekti to, kad mokymas būtų pats gyvenimas, kad gyvenimas taptų mokymo išraiška, o mokymas – gyvenimo išraiška.

Paprastai turime paviršutiniškus mokymo rezultatus paviršutiniškame mokymesi. Tiesą sakant einame į mokyklą, kad gautume „naudingos informacijos“. Jei viena vertus, gauta informacija atveria naujus horizontus, tai nėra tikra mokykla. Nei mokymas, nei mokymasis, nei pati mokykla negali susidėti tiktai iš proto formavimo, ji turi formuoti patį žmogų.

Norėčiau pasvarstyti šią problemą, susijusią su šiomis sąvokų poromis: tiesa – gėris, protingumas – valia, darbas – mokslas ir bendruomenė – žinios.

Tiesa, kuri yra gėris

Mokslas nėra nepakankamai vertinamas. Svarstant bet kokią problemą būtina žinoti visas pastangas, pasiekimus, netgi klaidas, padarytas istorijos raidoje siekiant sprendimų. Jei kas nors nori išreikšti tai, kas turi vertę, reikia mokytis ir surinkti informaciją. Apskritai to negalima padaryti remiantis tik paprasčiausia intuicija.

Tačiau norėčiau pabrėžti faktą, kad nepakanka erudicijos, kalbų mokėjimo, moksliškai įrengtų bibliotekų ir žinių. Istorijos bėgyje yra žmonių, kuriems didelėmis pastangomis pavyko sukurti svarbių žinių, susijusių su tam tikra problema. Tačiau jiems nepavyko pasiekti pačios giliausios problemos esmės ir todėl jiems nepavyko pasakyti nieko reikšmingo ar naujo. Erudicija turi reikšmę, bet tik antrinę. Mokslas naudingas, tik jo nepakanka. Kodėl?

Vieną iš priežasčių rasime pačioje realybės sandaroje. Tiesą sakant, tiesa ir gėris ontologiškai sutampa. Nėra tiesos, nesančios tuo pat metu gėriu. Minties raidoje buvo klaidingas įsitikinimas, kad norint suprasti tiesą, pasireiškiančią tikėjime, žmonėms būtinai reikia gerumo ir doros, bet iš tikrųjų ne taip. Tiesa ir gerumas sutampa žmoguje ir tikrovėje; apie tai jau kalbėjo Platonas ir Aristotelis, o žydų-krikščionių apreiškimuose tai reiškia, kad pats žmogus pajėgus suprasti, ar jis geras ir ar doras. Tai nei religingumo, nei dievobaimingumo principas, o gili tiesa, sudaranti patį žmogų ir žmogiškąsias žinias.

Žmogus

Jei panagrinėtume patį žmogų, pamatytume, kad jis buvo aprūpintas sąmone-intelektu-valia, bet tuo pat metu galime teigti, kad tik tas, kuris žino, tų gebėjimų dėka yra tikras žmogus.

O tai galėtų būti dar viena priežastis, kodėl negalime įsivaizduoti vienos kultūros, akcentuojančios, pavyzdžiui, tik mąstymą ir protingumą. Būti žmogumi reiškia parodyti savo visumą, t.y. sielą ir kūną.

Tik mokymasis naujai, naujais būdais ir galėti tokį reikalavimą įgyvendinti. Turime mokytis gyvendami, o ne besimokydami, nes priešingu atveju, kitokios „pamokos“ mus tiktai atstumia nuo tikrų žinių.

Turėtume studijuoti ar mokytis tik tiek, kiek reikia žinių augti ir suprasti, ką gyvename. Tai ir yra mokytis. Tai yra kažkas, kas supranta intelektą bei valią, daugiau valią nei intelektą; tai turi būti daugiau meilė, vedanti mus link intelekto, o ne intelektas, vedantis į meilę visai ne tam, kad sumažintų intelekto vertę, o tam, kad suteiktų intelektui vietą ir tokiu būdu leistų išlaisvinti jo vaidmens maksimumą ir galimybes.

Tokiu būdu suvokdami mokslą, žmonės turėtų tapti žmonėmis, o ne išsilavinusiais asmenimis. Būti gerai išsilavinusiu tiktai „smegenų“ prasme iš tikrųjų reiškia būti neišprususiu. Trumpai tariant, mokymasis yra gyvenimas ir jis turėtų šviesti vyrus ir moteris, kad jie žinotų, kaip gyventi ir kaip susidurti su bet kokia kita žmogaus nuomone lyg su sava problema, o ne su „mokymosi“ problemomis.

Darbas kaip gyvenimo mokykla

Laikantis tokios mokymosi perspektyvos darbas yra ne laiko eikvojimas, nes darbas taip pat yra žinių prasmė. Tai ne tik pragyvenimo priemonė, bet kažkas, kas įgimta mums kaip žmonėms, todėl tai reiškia pažinti realybę, suprasti gyvenimą, tai yra realus ir efektyvus žmogaus formavimo instrumentas. Jei patiriu sunkumus su tuo, ką darau, arba jei turiu padidinti produktyvumą, nes kitaip kompanija žlugs, tai visas tas problemas aš turiu spręsti praktiškai, o ne abstrakčiai ar dvasiniame lygmenyje. Kai žmogus tik studijuoja (mokosi), jis gali sugalvoti kokią nors filosofiją ir teigti, kad ji teisinga ir „veikia“, tačiau kai reikia priversti veikti kokį įrengimą pagal tam tikrus egzistuojančius vidinius dėsnius, žmogui reikia prie jų prisiderinti. Darbas suteikia mums realybės jausmą, leidžia mums susisieti su materija ar visata. Iš darbo gauname tą vitalinę patirtį, kuri atsiranda iš prievolės adaptuotis prie materialaus daikto ir tuo pat metu stengtis adaptuoti tą materiją prie mūsų pačių.

Dažnai atsitinka, kad kai reikia pademonstruoti vitalinį mąstymą, tie, kurie tik mokosi, negali suprasti, tuo tarpu kai namų šeimininkė ar darbininkas dirbdami visą dieną pajėgūs daugiau suprasti, nes jie neturi abstrakčių kategorijų ar formulių lyg filtrų, atsijojančių, ką kas nors reiškia ir galų gale to nesuprasti. Dėl to net tie paprasti žmonės yra „sveiko“ proto ir padeda mums keliauti virš knygų, į tuščias sąvokas ir surasti mintį, kuri yra gyvenimas, egzistencija ir žmogiškumas.

Pavyzdžiui, mes savo teiginiams randame įrodymų, sutikdami darbininkus, ūkininkus ar žvejus, kurie ne tik savo patirtimi per fizinį kontaktą su gyvenimu ir gamta, bet kažkokiu kitu būdu žino, kaip išreikšti gamtos esmingumą, harmoniją ar tyrumą. Susitikdami tokius žmones galime sužinoti daug dalykų apie tam tikras žmogaus egzistencijos vertybes; tokio supratimo nerasime nei viename vadovėlyje.

Taigi turime ne atitraukti save nuo darbinio pasaulio studijuodami (besimokydami), bet paversti jį mūsų pačių dalimi. O tai reikalauja rimto, produktyvaus ir praktika paremto darbo. Toks mokymas leis mums pamatyti, ar tinkame tikrovei, ar esame realūs. Būtent tikrovėje išsiskiria protas, dvasia ir pats žmogus, jis tampa nušvitęs, save paaiškinantis, nuskaidrėjęs.

Visame tame šiandienos žmogui yra nemažai rizikos, kylančios iš informacijos priemonių: rizika tikrovę-tikrovę pakeisti į tikrovę-virtualią tikrovę. Nenoriu teigti, kad tokį išmokimą reikėtų apskritai atmesti, jį reikėtų įtraukti į žmogaus būtį, kurioje tvirtas ir puikus buvimo žmogumi žinojimas turi integruotis, o ne „skaldytis“.

Darbas gali sugriauti didelę dalį paviršutiniškai išmoktų žinių, palikdamas mumyse tiktai tiesą, vadinamą gyvenimu, išmintimi tiek, kiek tai tapo mūsų pačių dalimi, gerokai „už“ to, ką išmokome. Darbo dėka galime suprasti daug esminių dalykų, vienas iš jų yra tai, kad mokymasis nėra vienintelė gyvenimo realybė.

Logiška, kad kalbėdami apie darbą, turime omenyje ne tik rankų darbą. Panašiai kaip rankų darbas apima mūsų laisvę bei žinias, taip pat ir protinis darbas apima tam tikra prasme mūsų buvimą. Dar galima pridurti, kad tai yra ir darbas, ir auka, pavyzdžiui, gerai išmokti tam tikrus judesius, kad atliktume vieną ar kitą užduotį ar įgyvendintume tai, ko mokomės. Galima pasakyti, kad darbas yra žmogiškos pastangos išmokti, suprasti sudėtingus dalykus ar išmokti sunkias kalbas tam, kad galėtume perskaityti kai kurių autorių knygas. Jei užsibrėžiame tikslą išmokti ar, kitaip tariant, tokį darbą atlikti, turime to deramai siekti.

Akivaizdu, kad šie teiginiai pasirodys teisingi tiems, kurie ne tik nori save išlavinti, bet turintiems, ką pasakyti. Jiems darbas yra neatsiejama mokslo dalis. Tai tikra tiesa, nes būtent gyvenimas moko mus suprasti.

Visuomeniškumas ir žinios

Dar viena fundamentalioji dimensija žmogaus, prisiimančio mokymosi pasekmes, yra jo visuomeniškumas. Teigdami, kad „žmogus natūraliai yra visuomeniškas“ išreiškiame vieną tiesą, turinčią milžiniškas pasekmės visuose lygiuose, taip pat ir žiniose.

Pirmiausiai dėl to, kad tiesa pasiekiama „individualiai“, todėl turime būti atviri ir leistis būti užpildomi kitų žmonių tiesa, ypač šiais laikais, kai beveik niekas nepasiekia žinių, apimančių visą tiesą.

Šiaip ar taip norėčiau pabrėžti, kad sintezei nepakanka vien tik grupinio darbo, idėjų rinkinio ar įvairių žinių. Neįmanoma paimti iš negyvo daikto daugiau ir paversti jį gyvu. Tikrąją, pranašesnę ir skirtingą sintezę gali pasiekti ne atsieti, o besijungiantys į vienybę. Tokia tikroji vienybė, kurią Jėzus atnešė žmogui, visuomet yra naujos šviesos šaltinis. Gili vienybė su Dievu ir su kitais suteikia naują šviesą problemų sprendimui. Tuo pat metu reikia tiek kultūros, tiek vienybės, kad įsisavintume nelogiškas teorijas ir pasiektume arba aukštesnio lygio sintezę, arba ypatingų įžvalgų, kažkuria prasme naujų ar originalių, o tai jau yra dieviškos ir žmogiškos išminties mišinys.

Masių kultūra

Taip organizuota mokykla galėtų išspręsti dabartinę problemą: mokykla, ypač aukštoji, dažnai suprantama kaip elitinė mokykla: ji skirta tiktai kai kuriems išrinktiesiems, ne visiems. Ji taip ir specializavosi: lengviau dirbti su taip vadinamais išauklėtais ir protingais žmonėmis. Būtent tai ir atitolino nuo tų, kurie buvo įsisavinę tik kelis aspektus. Tiesą sakant, vietoj to turime siekti masių kultūros (gal tai sapnas ar utopija, bet manau, kad istoriškai tai įmanoma), sukurti kultūrą kaip kultūrą tikra to žodžio prasme, tikrąją tobulą kultūrą, kurią milijonai žmonių įsisavins ir naudos. Galbūt tokia kultūra nuvestų dabartinius universitetus į aklavietę.

Turime siekti tarpdalykinės kultūros, bet prieš tai pasiekti kiekvienam suprantamos vienybės ir išraiškos formos. Priešingu atveju tai nėra kultūra, tai tik žmonių dalies kultūra, o ne žmogaus kaip tokio.

Nedrįstu teigti, kad visi žino viską, to visai ir nenorėjau pasakyti. Tai turėtų įvykti lygiai taip, kaip atsitiko su Evangelija: ji sukurta visiems žmonėms, taigi ir tikroji kultūra turi būti skirta visiems. Mums arba pavyks atiduoti žmogų žmogui, ar tik keliems išrinktiems pasiūlyti formules ir abstrakcijas.

Po tikrosios, įžymiosios graikų kultūros sekė bepročiai. Prisiminkim graikų tragedijas, „Odisėją“ ir „Iljadą“. Argi jos priklausė tik elitui? Ne, jose gyveno tikri žmonės. O šiandien keliame klausimą, kaip jiems taip pavyko? Jie pulsavo taip kaip to meto kultūra, reiškianti žmoniją. Tas pats prisiminus Šv. Paulių. Įdomu, kaip jam pavyko perduoti tokius gilius dalykus žmonėms, toli gražu neišsilavinusiems? Būtent mes blogai suprantame nemokšiškumą, neišsilavinimą. Tie, kuriems buvo skirti Šv. Pauliaus laiškai, iš tikrųjų buvo žmonės, juose išreikštos mintys buvo universalios ir reiškė patį žmogiškumą, juose pateiktos idėjos suprantamos kiekvienam, nes juose buvo žmonių gyvenimai. Šventieji Augustinas ir Krizostomas pamokslavo aiškindami Biblijos tekstus. Jų pamokslai buvo skirti masėms. Kodėl? Todėl, kad egzistavo tuo metu humus , t.y. tikras, realus, reiškiantis tikrą kultūrą, žmonijos esmę.

Jei mums pavyks kalbėti ne tik keliems asmenims, muziejams ar abstrakčiai žmogui, bet suprantamai kiekvienam, gyventi dėl tikrų šio pasaulio ir laikmečio žmonių, atitikti šių dienų reikalavimus ir žinias, tada ir galėsime sukurti tikrąją kultūrą.

Tikri dalykai priklauso visiems žmonėms, jie sukurti visiems. Šis supratimo universalumas yra viena iš gairių suprasti, ar tai, ką sakome, yra mūsų sugalvota, ar tai – tikra išmintis ir meistriškumas. Tai nereiškia, kad galvojančiajam nereikia susidurti su sunkumais ar aštriomis mintimis vadovaujantis savo įsitikinimais, kad jam nereikia žinoti, ką G. H. Hegelis vadino koncepcijos sunkiu (Hegel, 1986), tačiau viskas galų gale visiškai išsprendžiama kaip tik įmanoma bendraujant, naudojantis bendravimo dovana.

Knygos gali tapti netinkama kompanija, jei jos atitraukia mus nuo egzistencijos ar esmės ir stumia mus į abstarkčias ir sudėtingas kategorijas, tačiau tikroji išmintis yra tiktai žmogiškumo širdyje, t.y. tiesos siekiančiame prote. Virš visų pakyla Jėzus, esantis žmonijos dalimi, ypač nukryžiavimo aspektu. Išmintis randama tik kančioje ir skausme.

Aišku, grąžinti žmogiškumą žmogui nėra mūsų užduotis. Piktnaudžiavimas technikos pasiekimais nuvedė mus į vartotojiškas formas ir aptemdė „žmogaus buvimą žmogumi“. Mes turime šių dienų žmogui grąžinti tikrą supratimą. Šia prasme turime puikų sąjungininką, būtent nenugalimą žmoniškumą, kurio žmoguje niekas negali sugriauti.

Naujas mokymas

Galų gale kalba eina apie perėjimą nuo vieno studijų lygmens, t.y. nuo abstrakčių sąvokų bei erudicijos, į kitą lygį, į mokslą, pagrįstą žmogaus ir kultūros koncepcija. „Integruotas“ žmogus yra vertas ne dėl to, kiek jis turi ar kiek žino, bet dėl to, kas jis yra. Kultūra, suprantama kaip buvimas, kaip gyvenimas ar gelmė, kaip žmogiškoji-dieviškoji išmintis.

Praktikoje nėra lengva sukurti ir įsteigti tokią mokyklą, nes tai mokykla, kurią reikia kurti pagal gyvenimą, o ne pagal galvojimą apie jį ar nuo abstarkčių projekcijų.

Taigi tai, kas turi vertę, nėra skundimasis dėl praeities ar tikėjimas, kad pasieksime optimalią būseną. Žmogus yra susietas su ateitimi ir galbūt tai, ko ilgimės mes, patirs vėliau gyvensiantys. Tačiau turėtume imtis kurti tokią realybę, jei iš tiesų ją norime sukurti. Privalome pradėti kurti tokią mokyklą autentiškoje gyvenimo vienybėje, kurioje išsilavinimas bus žmogiškas, išbaigtas, įtraukiantis visą mūsų buvimą ir amžiams apibrėžiantis mūsų gyvybę bei egzistenciją. Tiktai iš gyvybės ateina džiaugsmas ir ramybė, tai tokios žinios, kurių negali pasiūlyti joks vadovėlis. Tai suprantama ne kaip atsiskyrimas nuo buvimo, ne laikymasis paviršutiniškos kultūros ar abstraktaus mąstymo, o kaip buvimas tikrovėje arba pats gyvenimas.

Pasquale Foresi