Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Mile Silov. Švietimo reikšmė

Pradėkime nuo hipotezės: švietimas yra prasminga ir vertinga visuomenės funkcija, turinti ypatingą reikšmę žmogaus gyvenime. Labai svarbu pažvelgti į švietimą žmogaus poreikių, vertybių bei prasmingo gyvenimo kontekste. Todėl šiuo atveju taikytina prasmės bei aksiologijos teorija yra tinkama, nes ji gali paaiškinti švietimo reiškinį.

Kokia yra švietimo teorijos esmė?

Jos esmė tokia – paaiškinti įvykius ir atsitikimus ar švietimo praktiką teorinio svarstymo lygmenyje (bendrai) ir integruoti teorinį pažinimą į mokslinio (pedagoginio) pažinimo sistemą. Mokslinis pažinimas skirtas naujiems tyrimams, kurie arba patvirtins, arba paneigs tam tikrą pažinimą. Mokslinį pažinimą galima taikyti ir švietimo praktikoje. Tokiu būdu santykį tarp švietimo praktikos ir teorijos matome kaip priežasčių ir pasekmių grandinę (kauzalumo principas).

O iš ko susidaro esmė? Kokios yra jos pagrindinės kategorijos? Prasmė yra besikeičiantis raidos ar proceso reiškinys. Prasmę sudaro vieno įvykio ar reiškinio orientacija į kitą įvykį ar procesą. O kokie yra svarbiausi prasmės bruožai: kokybė, ryšys ar galutinis procesas? Pirmiausia, esmė yra apibrėžtas ryšys ar santykis. Prasmės struktūroje vyrauja du faktoriai: prasmės nešėjas ir pati prasmė. Prasmės nešėjas ir beprasmingumas gali būti tiek visuomenės, tiek žmogaus gyvenimo atvejai:

– žodžiai ir kalbinė išraiška;

– žmogiška veikla ir kt. veikla (judesys, elgesys, veiksmai ir pan.);

– įvairios kultūros bei žmogiškosios veiklos formos (socialinė, ekonominė, gamybinė, mokslinė, meninė, filosofinė ir kt.);

– biologinės formos bei procesai;

– socialiniai procesai, įvykiai ir judėjimai.

Pagrindinės prasmės kategorijos:

– prasmė būti organizuotam;

– planavimo prasmė;

– kryptingumo prasmė;

– tikslingumo prasmė;

– funkcionalumo prasmė;

– vertės prasmė.

O kaip pakeisti prasmės kategorijas į beprasmingumo kategorijas?

Paprasčiausias būdas yra pridėti žodį beprasmingumas vietoje žodžio prasmė. Ši kaita yra ne tik formali, bet ir reali. Prasmė oponuoja beprasmiškumui. Galime sakyti gyvenimo prasmė, meilės prasmė, šeimos ar visuomenės, meninio kūrybingumo prasmė, mokslinės tiesos prasmė, inovacijų prasmė, prasmė kovos už socialinį teisingumą, patriotizmo prasmė, bendrystės prasmė ir kt.

Kur galėtume rasti švietimo prasmę?

Žmogaus vystymesi galima išskirti tris skirtingus statusus: status quo (pradinė biologinė, sociologinė bei psichologinė struktūra), status idealis (biologinė, sociologinė ir psichologinė struktūra ko nors siekiančio žmogaus) ir status transformandi (kaitos statusas iš status quo į status idealis). Švietimo esmė yra status transformandi. Tačiau ne kiekviena kaita apibrėžia švietimo prasmę, o būtent tokia, kuri nukreipta studentų bei visuomenės naudai. Norėčiau išskirti šiuos švietimo prasmės nešėjus:

– švietimo faktoriai (šeima, mokykla, bažnyčia ir kt.);

– švietimo subjekai (švietėjas ir studentas);

– švietimo turinys (intelektualinis, moralinis, susijęs su darbine veikla, fizinis lavinimas);

– organizaciniai švietimo modeliai;

– formos, metodai bei švietimo priemonės;

– įvertinimo instrumentai ir švietimo efektyvumą nustatantys veiksmai.

Istorinės-epochinės ir kasdieninės švietimo prasmės abejonės

Pasvarstykime geriausiai žinomas istorines-epochines bei kasdienines švietimo prasmės dilemas iš teorinio prasmė supratimo perspektyvos. Iš viso aptarsime jų 7 .

1. Individualus ar grupėse?

Jei svarstysime švietimo prasmę individo požiūriu, tai žmogaus (individo, studento, mokinio) poreikiai turi svarbiausią reikšmę. Tokio supratimo kraštutinumą vadiname pedocentrizmu. Apibrėžiant švietimo prasmę iš visuomeninės perspektyvos, pirmiausiai iškeliami visuomenės poreikiai, o tokio supratimo kraštutinumą pavadintume socio-centrizmu. Taigi apibrėždami švietimo prasmę pradėkime nuo individo poreikių, taip pat neignoruodami visuomenės poreikių, nes antraip individo individualumas gali tapti kraštutinumu, kurį vadiname egoizmu. Individas gali prisitaikyti prie visuomenės poreikių, bet pageidautina, kad jis ar ji išlaikytų savo nuomonę bei požiūrį. Šiuo atveju labai svarbu surasti pusiausvyrą tarp individo ir visuomenės poreikių.

Literatūros sąrašas, nagrinėjantis santykį tarp individualizmo bei kolektyvizmo (bendruomenės), yra milžiniškas. Pirmiausia norėčiau pateikti keletą individualizmo ir kolektyvizmo apibrėžimų. Kokia yra bendruomenės ateities idėja individualizmo ir kolektyvizmo aspektais? Polemika apie tai, kas apsprendžia žmogaus gyvenimo prasmę, laimę ir kokių vertybių siekia pats žmogus, reiškia, kad bendrystės idėja turi ateitį. Jei siekiame tokios visuomenės, kurioje kiekvienas žmogus bus kaimynas, o meilė taps pagrindiniu įstatymu, tokia visuomenė būtų ideali. „Mes esame tuo daugiau manęs, kuo daugiau esame mes“. (Kolarič,1988,p. 33). Švietimo prasmės skirtumus galime aiškiai pamatyti lygindami tris įžymius pedagogus: Šv. Miško Joną, A. S. Neillą ir A. S. Makarenko. Don Bosco gyvenimo ir švietimo prasmę mato krikščioniškoje bendruomenėje, Neillas – liberaliajame individualizme, o Makarenko suvokia kolektyvizmą kaip socializmo idealą.

2. Švietėjas – skulptorius ir/ar švietėjas – sodininkas?

Šią metaforą pirmą kartą panaudojo H. Gudionsa (1994, p.150). Ką reiškia metafora „švietėjas – skulptorius“? Švietėjas augina mokinį pagal savo supratimą, ką, kaip ir kodėl auginti. O ką galėtų reikšti švietėjo – sodininko metafora? „Sodininkas“ kuria sąlygas augimui ir švietimui (kaip augalo auginimo simbolis), o studentas yra labiau nepriklausomas. „Sodininko“ metafora labiau išreiškia savišvietą. „Skulptoriaus“ metafora yra simbolis, išreiškiantis išorinę švietėjo įtakai studentui (sumažinta studento autonomija). „Sodininkas simbolizuoja mokytoją, kuriantį sąlygas mokinio švietimui (pabrėžiant mokinio autonomiją). O kaip švietėjas-skulptorius suvokia švietimo prasmę? Švietimas yra tarsi manufaktūrinė veikla, panaši į amatininko veiklą gaminant kokį nors objektą. Švietėjas tampa panašus į skulptorių, kuris amatu ir įvairių metodų bei priemonių padedamas stengiasi pasiekti tam tikrą tikslą. Akcentas šiuo atveju yra į išorinę švietėjo įtaką mokiniui. Metafora „skulptorius“ apibūdina švietimą kaip išorinį mokinio asmenybės formavimą. O kaip švietėjas „sodininkas“ supranta švietimo esmę? Vaikai vystosi patys mažiau ar daugiau natūraliu būdu, panašiai kaip koks nors augalas. Pagal tai švietimas reiškia sąlygų kūrimą, stebėjimą ir leidimą mokiniui augti nepriklausomai, tarsi savo eiga. Švietėjo kaip „sodininko“ metafora švietimą traktuoja kaip savęs vystymą ar savišvietą. Šios abi metaforos simbolizuoja vieną iš geriausiai žinomų dilemų švietimo prasmės supratime.

3. Švietimas: draudimas ar/ir laisvė?

Ši istorinė-epochinė bei kasdieninė dilema suvokiant švietimo prasmę traktuoja jį kaip draudimų ar laisvių ribas. Kas geriau apibrėžia švietimo prasmę: draudimas ar laisvė? Ar pakanka teigti, kad laisva veikla yra švietimo esmė? Ar galime traktuoti santykius tarp draudimo ir laisvės kaip du kraštutinumus, neturinčius nieko bendro vienas su kitu?

4. Švietimas: educere ar/ir educare?

Pagal R. S. Peters (V. Vuičic, 1983, p. 72) abiejų lotyniškų žodžių reikšmė gali būti laikoma kriterijumi, pagal kurį visi švietimo sąvokos apibrėžimai skirstomi į dvi pagrindines grupes. Tuo pat metu toks apibrėžimų skirstymas tampa istorine-epochine dilema.

Educere – veikla, susijusi su vadovavimu, supažindinimu ar nurodymu.

Educare – veikla, susijusi su formavimu, lavinimu ar modeliavimu.

Terminologinis bei semantinis švietimo koncepcijos nagrinėjimas įrodo, kad dauguma apibrėžimų galima skirstyti į dvi grupes. Pirmojo apibrėžimo besilaikantys autoriai suvokia švietimą kaip asmenybės vystymo procesą. Jei traktuosime švietimą kaip asmenybės formavimą, tai galėtume jam priskirti ir tokius bruožus kaip vedimą, nukreipimą, perspektyvų atradimą, požiūrio vystymą, turinio pritaikymą bei koordinavimą, asmenybės vystymą, užbaigiančiųjų procesų kūrimą, kūrybingą elgesį ir pan. Antrajai grupei priklausantys autoriai yra tie, kurie švietimo esmę suvokia kaip asmenybės formavimo procesą. Šiuo atveju yač svarbūs yra perdavimo, formavimo, lavinimo ir patirties įgijimo procesai. R. S. Peters teigia, kad švietimas yra supažindinimo (įvedimo) procesas, taigi jis priklauso pirmajai autorių grupei.

5. Švietimas: heteronomija ar/ir autonomija?

Heteronominės teorijos aiškina studento priklausomybę nuo žmogaus ar reiškinio (transcendentinių, natūralių ar kt. faktorių). Pagal heteronomines teorijas švietimą galima apibrėžti dar prieš žmogaus sukūrimą, tai reiškia, kad švietimą apibrėžia tik išoriniai faktoriai. Autonominės švietimo teorijos aiškina žmogų per jo pasiekimus. Čia ir atsiranda dilema. Kaip paaiškinti švietimo prasmę heteronomijos ar autonomijos švietimo pagrindu?

6. Švietimas: laimėtojas ar pralaimėtojas gyvenimo „loterijoje“?

M. Radman, Kroatijos genetikas (Silov, 2003) kelia klausimą, ar žmogus yra genetikos loterijos (lošimo namų) rezultatas, ar postnatalinės aplinkos kaip loterijos rezultatas? Mes negalime įtakoti genų loterijos. Nei vienas negalėjome pasirinkti spermos ląstelės ar kiaušinėlio ląstelės iš kurių išsivystėme. DNR molekulė yra „prima donna“ kitų genų tarpe, nes ji kuria genus. Kokio gerumo yra žmogiškasis genomas? Žmogiškųjų genomų žemėlapis, atrastas 2000 m., sudarė sąlygas tolimesniems žmogaus genomo struktūros tyrimams. O kas atsitiks su švietimu, kai mokslininkai savo laboratorijose sukurs naujas klonavimo sąlygas? Kita loterijos rūšis yra postnatalinės aplinkos rezultatas. Žmogus gimsta tam tikroje socialinėje natūralioje aplinkoje. Pirmaisiais trejais, ketveriais gyvenimo metais žmogus sužino savo kultūros vertybes ir išmoksta galvoti.

Švietimas be žmogaus, visuomenės ar darbo neegzistuoja. Tiksliau pasakius – pradinis švietimo taškas yra žmogaus poreikiai, o vertybės suteikia prasmę gyvenimui ar kaip kokybiškai jį gyvename. O kokia gyvenimo prasmė?

7. Kur žmogus gali rasti gyvenimo prasmę?

Atsakymui į klausimą pasinaudokime jau žinomomis sąvokomis (teorijomis) apie gyvenimo prasmę. Amerikiečių mokslininkai tyrinėjo įžymių žmonių tekstus (žodžius) istorijos eigoje pradedant nuo J. J. Rousseau iki B. Dylan (Silov, 2003). Svarbiausią vietą užima teorija, teigianti, kad gyvenimo prasmė yra džiaugtis viskuo, ką gyvenimas duoda. Taip teigia 17 % įžymių žmonių, iš jų, pvz., Thomas Jeffersonas, Janis Joplin. Antroje vietoje yra teorija, teigianti, kad gyvenimo prasmė pasireiškia keliomis formomis: meile, pagalba ir tarnyste kitiems. Šiai grupei priklauso Albertas Einsteinas, Jeanas Jacques Rousseau, Mahatma Gandhi. Dar yra grupė žmonių, apibrėžusių gyvenimo prasmę sintagma „gyvenimas yra tik pokštas“. Jiems priklauso Oscaras Wildas, Bobas Dylanas. Dar yra ir tokių teorijų, matančių gyvenimo prasmę kaip kažkokią misteriją. Pvz., Napoleonas Bonapartas, Stephenas Hawkingas. Dar kiti gyvenimo prasmę mato Dievo garbinime ir fakte, kad gyvenimas yra nuolatinė kova. Tokios nuomonės laikosi 8 % apklaustųjų. Dar amerikiečių mokslininkai nustatė, kad Sigmundas Freudas, Franzas Kafka ir Jean-Paulas Sarte gyveno savo gyvenimus su tam tikru pesimizmu. Taip teigia 11% apklaustųjų.

Žmogus randa gyvenimo prasmę meilėje, kūryboje, tikėjime, mene, draugystėje, moksle, sporte ir gyvendamas bendruomenėje. Tai yra patys svarbiausi bruožai. Aišku, gali būti ir kitų, nes priėjimas prie gyvenimo prasmės ir švietimo yra skirtingas. Tais mūsų laikais, kai vyrauja individualizmas (dažnai virstantis egoizmu), kvietimas burtis į bendruomenę yra be galo svarbus ir tarp žmonių, ir tarp tautų.

Mile Silov