Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Vienybės nuotykis

Ištakos (1)

2013 m. gruodžio 7 d. sukako 70 metų, kai gimė Fokoliarų judėjimas. Judėjimas, kurį Chiara yra pavadinusi vienybės nuotykiu. Kokia buvo judėjimo istorija, prasidėjusi Trente (Italijoje) per Antrąjį pasaulinį karą?

Silvija – toks yra Chiaros Lubich krikšto vardas – gimė Trente 1920 m. sausio 22 d. Ji buvo antra iš keturių Luigi ir giliai tikinčios Luigia‘jos vaikų. Be Chiaros šeimoje dar buvo Gino, Liliana ir Carla. Chiaros tėvas prekiavo vynu, o anksčiau dirbo spaustuvininku. Jis buvo antifašistas ir socialistas, didelis Benito Mussolini priešininkas. Mama pasižymėjo stipria tikėjimo tradicija. Vyresnysis brolis Gino po medicinos studijų dalyvavo garsių Garibaldžio Brigadų pasipriešinimo kovose, vėliau atsidavė žurnalistikai, rašė tuometiniame Komunistų partijos laikraštyje „Vienybė“.

Būdama 18 metų Silvija gauna pradinės mokyklos mokytojos diplomą. Ji norėjo studijuoti, todėl bandė įstoti į katalikiškąjį universitetą. Jai nepasisekė; liko pirmoji už brūkšnio: buvo trisdešimt trys nemokamos studijų vietos, o Silvija liko trisdešimt ketvirtoji. Jos šeima finansiškai nebuvo pajėgi išleisti ją studijuoti kitame mieste. Dėl to Silvija buvo priversta dirbti. 1940-1941 mokslo metais ji dėstė Trento miesto, kapucinų Opera Serafika.

Kokia buvo svarbiausia patirtis, gyvenimo įvykis, nulėmęs Chiaros tolimesnį kelią? Tai atsitiko 1939 metais vienos kelionės metu: „Esu pakviesta vykti į katalikių studenčių suvažiavimą Loreto mieste, – rašo Chiara. Ten pagal tradiciją, didelėje bažnyčioje-tvirtovėje yra saugomas Šventosios Nazareto Šeimos namelis... Kartu su kitomis studentėmis klausiau dėstomo kurso, bet vos galėjau girdėti, nes rūpėjo namelis, į kurį iškart nubėgau per pertrauką. Atsiklaupiau prieš sieną, pajuodusią nuo žibintų. Kažkas naujo, dieviško mane apgaubė, beveik gniuždė. Mintimis kontempliavau skaistų trijų gyvenimą. (...) Kiekviena mintis taip jaudino, taip krito į širdį, kad nevaldomai ėmė tekėti ašaros. Per kiekvieną pertrauką kaskart bėgau ten. Štai paskutinė kursų diena. Bažnyčia pilna jaunimo. Man atėjo aiški mintis, kuri niekados nebeišsitrynė: tavimi seks mergelių minia...“.

Sugrįžus į Trentą, Chiara sutiko savo mokinius ir parapijos kunigą, kuris per tuos mėnesius domėjosi jos gyvenimu. Matydamas tokią spindinčią, be galo laimingą merginą, kunigas paklausė jos, ar ji jau surado savo kelią. Chiaros atsakymas, matyt, jį šiek tiek nuvylė, nes mergina galėjo pasakyti tiktai tiek, kad tradicinių pašaukimų – šeimos, vienuolystės, pasišventimo pasaulyje – ji nejaučianti kaip savo. Nieko daugiau pasakyti tuo metu ji negalėjo.

Nuo apsilankymo Loreto miestelyje 1939 metais iki 1943 metų Silvija toliau tęsė studijas, toliau dirbo ir buvo aktyvi Bažnyčios veikloje. Tapusi pranciškonų tretininke, pasirinko Chiaros vardą.

1943 metais dvidešimt trijų metų Chiara, pavaduodama savo nenorėjusią į šaltį eiti seserį, išeina šeimai parnešti pieno į Baltosios Marijos vietovę. Tai vietovė, kuri yra už poros kilometrų nuo jų namų. Bebeidama Chiara po geležinkelio tiltu „išgirdo“ Dievo kvietimą: „Atiduok save visiškai man“. Chiara nedelsdama parašė laišką Kapucinų kunigui, t. Casimiro Bonetti, prašydama leidimo visiškai pasiaukoti Dievui. Įvyko išsamus pokalbis, po kurio gavo leidimą. Taip 1943 m. gruodžio 7 dieną, 6 val. ryte ji pasišventė Dievui. Tą dieną Chiara neturėjo jokios minties įkurti kokį nors judėjimą; ji paprasčiausiai ištarė Dievui „Taip“, tapo Dievo sužadėtine. Tai tuo metu jai buvo svarbiausia. Tik vėliau ši data laikoma Fokoliarų Judėjimo pradžia.

 

Bus tęsinys