Array

Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)
Dėl šių žodžių esame gimę,
dėl vienybės,
kad neštume ją į pasaulį.
Chiara Lubich.

ŠRIFTO DYDIS  aA aA 

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).

Vienybės nuotykis

Ištakos (2)

 

 

Tęsiame Fokoliarų Judėjimo istorijos apžvalgą, judėjimo, prasidėjusio Trente, Antrojo Pasaulinio karo metais.
Chiarai pasakius „taip“ Dievui, per kelis mėnesius ja ir jos atrastu idealu patikėjo ir prie jos prisijungė kelios kitos merginos: pirmiausiai Natalija Dallapiccola, vėliau Doriana Zamboni, Giosi Guella, Graziella De Luca bei dvi poros seserų Gisella ir Ginetta Calliari bei Valerija ir Angelella Ronchetti, taip pat Bruna Tomasi, Marilen Holzhauser ir Aletta Salizzoni... Visa tai įvyko, kada fokoliarų kelias toli gražu dar nebuvo aiškus, o jo pagrindas tebuvo tik Chiaros „visiškas evangelinis radikalumas“.

 

Tais mėnesiais Trente siautėjo karas. Griuvėsiai, bombos, mirusieji. Chiara ir jos naujos draugės bėgdavo į slėptuves kaskart, kai imdavo kaukti apie pavojų įspėjanti sirena. Po to, kai taip aiškiai suvokė, jog Dievas yra meilė, merginos troško būti drauge ir remtis Evangelija. Jos pasirinko Dievą, kad Jis būtų gyvenimo centru. „Kiekvienas įvykis palietė mus giliai, – vėliau pasakė Chiara. – Dievas kalbėjo per mūsų gyvenimo aplinkybes ir Jo pamoka buvo aiški: viskas yra tuštybių tuštybė ir viskas praeina. Tuo pačiu metu Dievas į mano širdį įdėjo klausimą ir atsakymą tuo pačiu metu: „Ar egzistuoja idealas, kuris nemiršta, kurio jokia bomba negali sunaikinti, dėl kurio verta atiduoti visą save?“. Taip, tai Dievas. Nusprendėme, kad tik Jis turi būti mūsų gyvenimo idealas“.

Kaip buvo įpratusios, merginos Natalijos Dallapiccola‘os namų rūsyje žvakių šviesoje skaitė Evangeliją. Netikėtai atvertė Jos puslapį, kuriame perskaitė Jėzaus maldą prieš mirtį: „Tėve, tegul visi bus viena“ (Jn 17,21). Tai nuostabus ir sudėtingas Evangelijos tekstas, Jėzaus testamentas, kurį visais krikščionybės laikais studijavo egzegetai ir teologai. Deja, tuo metu tekstas buvo šiek tiek užmirštas, kadangi daugeliui buvo sunkiai suprantamas, paslaptingas. Be to, žodis „vienybė“ Italijoje buvo įėjęs į komunistų partijos žodyną, niekas kitas apie „vienybę“ tuo metu nekalbėjo. Ir vis dėlto, perskaičiusios žodžius „Tegul visi bus viena“ viskas pasikeitė. Chiara prisimena: „ Šie žodžiai tarsi įsižiebė vienas po kito ir įdėjo į mūsų širdis įsitikinimą, kad „dėl šio Evangelijos puslapio buvome gimę“.

Keli mėnesiai iki šio Chiaros ir jos draugių Evangelinio atradimo, sausio 24 dieną, vienas kunigas paklausė: „Ar žinote, koks buvo pats didžiausias Jėzaus skausmas?“. Pagal įprastą tuometinį krikščionių mokymą merginos atsakė: „Tas, kurį jis patyrė kentėdamas alyvų sode“. Tačiau kunigas atsakė: „Ne, Jėzus labiausiai kentėjo, kai ant kryžiaus sušuko: ‚Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?‘“ (Mt 27,46). Sužavėta tų žodžių, kai tik pasiliko vienos, Chiara tarė savo draugėms: „Mes turime tik vieną gyvenimą, išnaudokime jį kaip įmanoma geriausiai! Jei pati didžiausia Jėzaus kančia buvo jo Tėvo apleidimas, mes sekime Apleistąjį Jėzų“. Nuo tos akimirkos Jis, Apleistasis Jėzus, Chiarai buvo sužadėtinis, vienintelis jos gyvenimo sužadėtinis.

Tuo metu tęsėsi karas. Daugelis merginų šeimų pasitraukė į kalnų slėnius. Tačiau Chiara ir jos bendražygės nusprendė pasilikti Trente: kas dėl darbo arba dėl studijų, kas, kaip Chiara, dėl to, kad nenori palikti daugybės žmonių, kurie pradėjo burtis aplink ją. Merginos rado sau pastogę Kapucinų aikštėje 2, Trento priemiestyje, kur ji ir kai kurios iš jos naujų draugių – Natalija, paskui palaipsniui ir kitos – persikėlė. Ši vieta tapo pirmuoju fokoliaru: kuklus dviejų kambarių butas netoli Kapucinų bažnyčios. Dažniausiai jį merginos vadindavo paprasčiausiai, – „nameliu“.

Bus tęsinys